Kaunas – vienas arčiausiai Seinų krašto esančių didmiesčių. Todėl jis puikiai tinka savaitgalio ar net vienos dienos kelionei. Antrame pagal dydį Lietuvos mieste esama daug istorijos, kultūros ir turistinių paminklų, kuriuos tikrai verta retkarčiais aplankyti. Tačiau šį kartą norėčiau pakviesti aplankyti vieną didžiausių Kauno simbolių – regioninį Kauno marių parką, ant jo kranto išdidžiai rymantį baroko perlą – Pažaislio vienuolyną, pasivaikščioti marių pažintiniais takais ir pasigrožėti šveicariškų Alpių tipo gamtovaizdžiu – Kadagių slėniu.
Kauno marios nėra natūralios gamtos darinys. Jos susiformavo užtvenkus Nemuną dėl hidroelektrinės statybų, kurios buvo pradėtos 1955 m. Po 4 metų įtempto darbo, 1959 m. rugpjūtį Nemunas buvo užtvenktas ir tapo didžiausiu vandens telkiniu visoje Lietuvoje. Iš jo teritorijos buvo iškeltos net 45 gyvenvietės (sodybos), užlieti 20 kaimų. Šių vietų gyventojai gavo gana kuklias išmokas. Žmonės patys ardė savo trobesius ir arklių padedami persivežė į naujai skirtas gyvenvietes. Iš senųjų rąstų vėl statėsi savo namus. Už šį sunkų, bet neišvengiamą darbą jokių kompensacijų negavo. Taip pat buvo perkeltos kapinės, užversti šuliniai, iškirsti miškai. Perkelta net Rumšiškių miestelio vieta su bažnyčia ir jos varpine. Apsemtieji Kauno marių kaimai – įdomi, tačiau liūdna tema, verta atskiro straipsnio.
Atvykus prie marių, pirmiausia į akis krenta nuostabus XVII a. Pažaislio vienuolyno architektūrinis ansamblis. Apsuptas gamtos – pušų ir marių bangų, vienuolynas žavi architektūros grožiu ir gamtos harmonija. Išgyvenęs karus ir gaisrus, okupacijas, jis nenustojo savo grožio ir didybės. Jame įsikūrusios seserys kazimierietės, kurių gyvenimą galima pamatyti vaikštant vienuolyno bažnyčios kieme. Svečius kviečia čia pat įsikūręs restoranas ir viešbutis „Monte Pacis“.
Vienuolyno statybą rėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis kancleris Kristupas Zigmantas Pacas. Jis raštu kreipėsi į Kamaldulių ordiną Romoje, pasižadėdamas finansuoti vienuolyno ir bažnyčios statybas. Gavęs leidimą ir išrinkęs vietą, kurti ansamblį sukvietė Italijos architektus ir menininkus Džambatistą Fredianį, Pjetrą ir Karlą Pjutinius, Džovanį Merlį. Mikelandželas Palonis nutapė 140 freskų ir paveikslų altoriams. Kai kurie menininkai, dirbę statant vienuolyną, po mirties jame palaidoti.
Po 1831 m. sukilimo vienuolynas buvo uždarytas. Po įvairių suiručių ir negandų 1920 m. į vienuolyną atvyko seserys kazimierietės iš Čikagos. Pokario metais vienuolyne buvo įkurtas archyvas. Vėliau įkurti senelių namai, psichoneurologinė ligoninė. 1992 m. pastatai grąžinti Šv. Kazimiero kongregacijos seserims. Vienuolynas nuo seno garsėja tikinčiųjų ypač garbinamu „Kamaldulių Dievo Motinos“ paveikslu, viena garbingiausių XVII a. relikvijų. Vienuolyno kieme yra kapų ir paminklų, čia palaidotas rusų poetas Aleksejus Lvovas, sukūręs carinės Rusijos himną.
Aplankius vienuolyną, galima papramogauti šalia esančiame Kauno Žalgirio jachtklube, iš kurio kiekvieną vasaros dieną išplaukia jachtos, kateriai, vandens motociklai ir kiti buriuotojai, norintys pažaboti vėją, gražiai užpildantys marių vandenis. Savaitgaliais nuo šalia hidroelektrinės esančios prieplaukos galima keliauti laivu po Kauno marias. Keturių valandų trukmės kelionėje apiplaukiamos visos marios nuo pat elektrinės iki žiočių Nemune. Plaukiant laivu aplankomas kitas didelis energetinis Lietuvos statinys – Kruonio hidroakumuliatorinė elektrinė. Laivo gidas įdomiai ir vaizdžiai pasakoja apie vietoves, pro kurias plaukiama. Galimas ir kitas maršrutas – nuplaukiama iki Rumšiškių miestelio. Galima aplankyti žymųjį Rumšiškių liaudies buities muziejų, savo teritorijoje saugantį visų Lietuvos etnografinių regionų sodybas. Po kelių valandų, aplankius muziejų ir miestelį, grįžtama atgal.
Aplink marias kraštovaizdis taip pat labai įdomus ir vertas Jūsų dėmesio. Vandens išplauti skardžiai atidengia žemės mėsos pjūvį – atodangas. Vaikštant specialiai įrengtais pažintiniais takais atodangomis galima pasigrožėti iš arti, pajusti gamtos grožį, miško ir vandens sintezę, kuri žmogų veikia ypač raminančiai. Nepatingėjus pasivaikščioti, galima atrasti vietovių prie marių, apaugusių žolėmis, ir jose išgirsti įvairių paukščių čiulbesį, pamatyti nardančias žuvis ar netgi plaukiojančią ančių šeimynėlę.
Šalia Kauno marių rymo Vieškūnų, Pakalniškių, Lašinių, Samylų, Visginų ir kt. piliakalniai. Istorijos mėgėjams bus įdomu atrasti XX a. pradžios karinį bunkerį. Šios slėptuvės buvo statomos 1913-1914 m., jų iš viso pastatyta apie trisdešimt. Jos buvo Kauno tvirtovės komplekso dalis.
Kultūros mėgėjai Palemone gali aplankyti Salomėjos Nėries memorialinį muziejų. Jame kasmet minimos poetės gimimo ir mirties metinės.
Vienas gražiausių gamtovaizdžių Kauno marių regioniniame parke yra Kadagių slėnis Arlaviškių kaime ant Nemuno šlaito. Slėnis yra apaugęs paprastaisiais kadagiais ir užima apie 5 ha plotą. Tačiau tai yra unikalus reiškinys Lietuvoje, nes kadagiai paprastai auga tik pavieniui. Kadagynas buvo sodinamas, kad sutvirtintų šlaitą nuo nuošliaužų. Ant slėnio šlaito yra įrengtas pažintinis takas, apie pusės kilometro ilgio, todėl vaikštant juo slėnis atsiskleidžia visu savo grožiu. Trokštantys ramaus, meditatyvinio vaizdo gali atsisėsti ant įrengtų suoliukų ir stebėti lėtai tekantį Nemuną bei vandens švelniai glostomas jo salas. Įdomu ir netikėta tai, kad kadagys išskiria ypatingai daug dezinfekuojančių ir gydančių medžiagų. Šis gamtos vaizdas nuteikia romantiškai, primena senovę, kuomet protėviai gyveno prie Nemuno ir naudojosi jo teikiamomis gėrybėmis.
Ir nors keliauti gamtoje smagiausia vasarą, tačiau kelionės planus galima pradėti ir žiemą. O kas lankys Kauno marių parką žiemą, svarbiausia, kad gamta nepagailėtų sniego, tuomet ant vandens sutupia žvejai, o jachtas pakeičia slidininkai. Tuomet parko vaizdas būna tikrai ne mažiau jaudinantis nei vasarą. Juk kiekvienu metų laiku gamta mums dovanoja naują savo rūbą. Svarbiausia – mokėti jį pamatyti ir pasigrožėti.
Valdemaras Ylevičius