100-ąjį gimtadienį šiais metais būtų šventęs Punsko krašto šviesuolis, mokytojas, kraštotyrininkas ir visuomenininkas Juozas Vaina.
Mūsų tautosakoje yra daug teigiamų ir neigiamų, saugančių nuo įvairių bėdų ir nelaimių ženklų ir prietarų. Nuo senovės žinomiausias sėkmės talismanas buvo pasaga. Tikėta, kad pritvirtinta virš įėjimo durų ji atneša namams ir jų gyventojams laimę ir gerovę. Tačiau būtina, kad pasagos galai būtų į viršų. Žemyn nukreipta pasaga atneša nelaimę. Geras ženklas rasti pasagą. Jei suradai ją ant kelio, reikia pakelti ir spjauti į ją, po to sugalvoti norą ir mesti pasagą per kairįjį petį. Noras atseit išsipildydavo. Manyta, kad pasaga nuo raino arklio galinės kanopos atneša žmogui beribę laimę. Rasti pasagą ant vieškelio reiškė ne tik sėkmę, bet ir pinigus. Sapnuoti pasagą: vyrui – sėkmingas biznis, moteriai – laimingas bendradarbiavimas. Jeigu sapnuojama daug pasagų, laukia ilga, bet maloni kelionė.
Pasaga – tai U raidės formos metalo gaminys, kuriuo kaustomos arklio ar kito darbinio gyvulio (asilo, mulo) kanopos. Pasagos buvo gaminamos iš minkšto plieno. Juozas Vaina pasakodavo, kad senais laikais mūsų krašto kaimiečiai arklius kaustydavo dvejopai: kitaip vasarai, kitaip žiemai. Žiemą kaustydavo „aštriai“. Pasagos būdavusios nelygios su trimis užkirtimais. Pasak Vainos, kalviai šiuos užkirtimus vadindavo grifais.
Kalviai pasagas kaldavo iš keturkampio geležies strypo, štangute vadinamo. Įkaitinę strypą, ant priekalo nosies sulenkdavo ir kirsdavo griovelius.
J. Vaina mėgo pasakoti ir apie arklių kaustymą. Pirmiausia specialiu peiliu kalvis apipjaustydavo arklio kanopos nagą. Vėliau dviašmeniu lenktu peiliu kanopoje išdroždavo V raidės varliukę. Kaustyti arkliai turėdavo tiesesnes kojas ir būdavo drūtesni už nekaustytus. Ne veltui ir šiandien sakoma: „Visom keturiom kaustytas“. Nekaustyti arkliai ant kieto paviršiaus greitai „pasimušdavo“ kojas ir imdavo šlubuoti. Arklių, kurie buvo naudojami lengvesniems darbams arba trumpoms kelionėms, kaimiečiai taupumo sumetimais nekaustydavo. Kai kurie kaustydavo tik dvi pasturgalines gyvulio kojas.
Kaustant arklį vienas žmogus pariesdavo gyvulio koją, kad kanopa būtų atsukta į viršų. Kalvis padrožęs kanopą pakaitindavo pasagą, kad ji geriau priglustų, ir kaldavo ją pasagvinėmis. Jos būdavo plokščios, kad nepažeistų gyvosios kanopos dalies. Mažiau ramaus arklio pasturgalinę koją rišdavo prie uodegos. Šiam darbui reikėdavo trijų žmonių. Vienas kalvio replėmis laikydavo už arklio lūpos. Arklys, čia jausdamas pavojų, lyg ir užmiršdavo, kas vyksta su jo koja.
J. Vainos seneliui talkino jo sūnus Juozas, gimęs 1885 m. Jis tuoj pat „užsikrėtė“ kalvyste. Kai 1913 m. atėjo į Vidugirius į žentus, pasistatė didelę kalvę. Ji buvo su nedideliu langeliu be stiklų ir daug didesnė nei tėvo. Jos sienos suręstos iš nestorų sienojų. Kalvės aukštis apie 170 cm. Įeiti į ją buvo galima pro dar žemesnes dureles. Įeinant į patalpą reikėdavę gerokai nulenkti galvą. Kalvė buvo dengta ne šiaudais, kaip kiti ūkiniai pastatai, bet lentomis, kad nuo žiežirbų neužsidegtų.
Kalvės centre stovėjo nedidelis stalelis prietaisams, destiliuoto medžio anglis, odinės dumplės, iš molio ir lauko akmenų padarytas žaizdras, ant įkastos į žemę medinės trinkos pritvirtinta priekalo kaladė. Dumplėmis dūmė kalvio padėjėjas, mokinys arba atėjęs pas kalvį kaimietis.
J. Vainos senelis nemėgo žemdirbystės. Jo laukus apardavo sūnus arba į kalvę atėję kaimiečiai.
Sigitas Birgelis, punskas.pl