Kazio Griniaus metai

Lietuvos Respublikos Seimo sprendimu 2016-ieji yra paskelbti Lietuvos prezidento ir premjero, gydytojo, publicisto, knygnešio, varpininko, švietėjo Kazio Griniaus metais. Šiemet gruodžio 17 d. minėsime šio iškilaus Sūduvos krašto žmogaus 150-ąsias gimimo metines.

K. Grinius gimė Sasnavos valsčiuje (šalia Marijampolės), Selemos Būdos kaime. Tėvas Vincas buvo nepasiturintis ūkininkas, 30 margų ūkio savininkas. Motina Ona Vosyliūtė-Griniuvienė – labai religinga katalikė.

Skaityti K. Grinių mokė mama, skaičiuoti – tėvas. Besimokydamas Marijampolės gimnazijoje, jis platino „Aušrą“ ir kitus draudžiamus leidinius. Baigęs gimnaziją, Maskvos universitete studijavo mediciną. Čia jis tapo slaptos lietuvių studentų draugijos nariu. Per atostogas K. Grinius daug keliavo po Lietuvą, platino lietuvišką spaudą, rinko folklorą. Baigęs mokslus, būsimasis Lietuvos prezidentas gavo laivo gydytojo vietą ir 9 mėnesius plaukiojo Kaspijos jūra.

Grįžęs į Lietuvą gyveno ir vertėsi gydytojo praktika Marijampolėje, Virbalyje, Naumiestyje, Pilviškiuose, Vilniuje. Artimai bendravo su V. Kudirka, P. Kriaučiūnu, J. Bagdonu, P. Matulaičiu. Buvo aktyvus Varpininkų komiteto narys.

1906 m. pradėjo veikti „Šviesos“ draugijoje, kuri per trumpą laiką įsteigė savo skyrius Suvalkijos miesteliuose ir gyvenvietėse. Netrukus buvo įkurti 28 „Šviesos“ skyriai, kuriuose veikė apie 1000 narių. Beje, draugijos veikla nepatiko carinei valdžiai. Žandarai persekiojo jos veikėjus, darė jų namuose kratas. Suėmė skyrių pirmininkus, valdybų narius, bibliotekų vedėjus. 1911 m. „Šviesos“ draugija likviduota.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, K. Grinius su šeima pasitraukė į Šiaurės Kaukazą, kur dirbo ir rūpinosi lietuvių tremtinių ir pabėgėlių organizavimu ir šalpa. Rusijos pilietinio karo metu plėšikaujantys kareiviai nušovė K. Griniaus žmoną ir sunkiai sužeidė dukrą Gražiną, kuri vėliau mirė. Po šio įvykio K. Grinius per Prancūziją sugrįžo į Lietuvą, kur buvo išrinktas Steigiamojo Seimo nariu. Seime jis siekė, kad būtų laikomasi demokratijos principų, gynė tautinių mažumų reikalus, buvo Darbo, Socialinės apsaugos ir sveikatos, Užsienio reikalų bei Laikinosios Konstitucijos komisijų narys. Jo vadovaujama komisija parengė Konstitucijos projektą.

1920 m. K. Grinius buvo paskirtas Lietuvos ministru pirmininku. Jo Vyriausybė pasirašė taikos sutartį su Sovietų Rusija, nustatė sieną su Latvija, atmetė siūlomą sąjungą su Lenkija. Jam pirmininkaujant Lietuvą de jure pripažino 9 valstybės ir ji buvo priimta į Tautų Sąjungą. Atsistatydinęs iš premjero posto, K. Grinius dirbo Seime, rengė nuolatinę Lietuvos Konstituciją. Vėliau buvo išrinktas į Antrąjį bei Trečiąjį Seimus.

Po III Seimo rinkimų jis buvo išrinktas Lietuvos prezidentu. Panaikino karo padėtį, cenzūrą. 1926 m. gruodžio 17 d., per K. Griniaus gimtadienį, įvyko karinis perversmas, kurio metu nuverstas teisėtai išrinktas Prezidentas. Perversmas atvedė į valdžią tautininkus, kurie Seime turėjo tik tris vietas. K. Grinius perversmą vadino nusikaltimu prieš visuomenę ir nepritarė A. Smetonos vidaus politikai bei valdymo stiliui.

Po perversmo K. Grinius dirbo Kauno miesto savivaldybėje, redagavo metraštį „Kova su džiova“, „Pieno lašą“, vertė iš lenkų ir kitų kalbų grožinę bei mokslo populiarinimo literatūrą. Užėjus rusams, dirbo švietėjišką darbą medicinos srityje, redagavo mėnraštį „Liaudies sveikata“. Vokiečių okupacijos metais, 1942-aisiais, kartu su J. Aleksa ir M. Krupavičiumi vokiečių generaliniam komisarui Kaune įteikė protesto raštą dėl Lietuvos žydų žudymo ir Lietuvos kolonizavimo. Memorandumo autoriai buvo suimti.

1944 m. K. Grinius pasitraukė į Vakarus. Gyvendamas JAV, vylėsi, kad bus atkurta laisva ir demokratinė Lietuvos valstybė. Šiuo reikalu kreipėsi į 16 valstybių vadovus, prašydamas paramos.

K. Grinius mirė 1950 m. birželio 4 d. Čikagoje nepabaigęs rašyti savo politinio ir visuomeninio testamento. 1994 m. urna su jo palaikais parvežta į Lietuvą.

Sigitas Birgelis, punskas.pl