Kviečiame pasiskaityti 2009 m. interviu su kun. Bernardu („Aušra“ 2012/19)
„Aušra“: Trumpa Jūsų biografija…
Kun. Bernardas Augaitis: Gimęs prieš 34 metus. Penktas vaikas šeimoj. Pradžioje 8 metus mokiausi Klaipėdoje, Menų mokykloje. Vėliau Vilniaus M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje. Amžiaus skirtumas tarp manęs ir vyriausiojo brolio – 15 metų.
Kunigas esu 9 metus. Nors vaikystėje siekiau tapti muziku, esminis lūžis įvyko mirus tėveliui. 1993 metais į Lietuvą atvykus Šv. Tėvui Jonui Pauliui II Vilniuje atkuriama seminarija. Panašiu laiku gimė apsisprendimas tapti kunigu. 2000-aisiais įšventintas ir paskirtas kapeliono pareigoms ligoninių pastoracijoje. Lietuvoje ši sielovada tik mezgasi.
Kokia yra darbo su ligoniais specifika? Mano įsitikinimu, darbas su ligoniais svarbus, bet ir sunkus.
Pradžia visada neaiški. Kaip ir čia, atvykus į Seinus. Svarbiausia, manau, ateiti atvira širdimi – mąstyti, kaip gali patarnauti, suprasti. Ligoninėse Lietuvoje šios tradicijos, kaip minėjau, nebuvo. Tapau Vilniaus Santariškių ligoninės kapelionu. Jaunas, pilnas entuziazmo…
Atvykęs čia primicijinio entuziazmo neturiu. Gyvenu viltimi: pati vieta, pati krašto istorija teikia jėgų. Patarnauti, kartu gyventi su čia esančiais – džiaugsmas! Stebiu šio krašto žmonių mentalitetą. Kartu aptinku daug netikėtumų, spragų. Neretai stebiuosi susidūręs su kai kurių žmonių savimone, tapatybe. Jau du mėnesiai čia… Žmonės klausia: „Kaip, kunige, jauties?“ Sakau – lengva nėra niekur! Tiesiog per anksti įvardyti, kas yra kas. Žinau viena: verta ir noriu čia dirbti. Jei reiks, kentėti. Noriu palikti čia viską, ką turiu brangiausio, geriausio.
Kaip Jūs manote, kiek Katalikų Bažnyčiai svarbus tautinis auklėjimas, kiek svarbus žmogui tautinis tapatumas? Kaip minėjote, čia, Seinijoje, istoriškai sunkiomis sąlygomis, labai įvairiai formavosi žmonių tapatybė. Nemaža lietuvių bendruomenės dalis prarado ryšį su savo tauta.
Manau, šie dalykai yra tiesiogiai susiję. Jeigu, pavyzdžiui, aš myliu tėvynę – myliu tėvus, branginu savąjį kraštą. Tai labai konkretu. Šiame krašte man, kaip kunigui, veikti tikrai yra ką. Lemiami veiksniai – žmogiškasis, asmeninis, vidinis potencialas. Šiuo metu su viskuo susipažįstu. Gilinuosi, „testuoju“ situaciją. Viskas įmanoma veikiant lygiagrečiai.
Iš kur sprendimas atvykti į Seinus?
Ilga istorija. Maždaug prieš devynerius metus, dar tebesimokant seminarijoje, kartu su iš čia kilusiu kun. Romualdu Zdaniu vykome į Romą. Grįždami naktį, atkeliavę netoli Lietuvos ir Lenkijos sienos, Seinuose užsukome pas kunigo seserį. Išėjau, prisimenu, pasivaikščioti. Nuėjau netoli Katedros, seminarijos rūmų. Po ilgos kelionės tarytum atsigavau…
Prieš 4 metus kartą sapnuoju keistą sapną. Kardinolas paprastais kunigo rūbais jaunus Vilniaus kunigus veda tamsiu koridoriumi. Sienose matyti maži langeliai, o Kardinolas pasakoja, jog čia esąs lietuvybės židinys, praeities lietuvių „salelė“. Pasakojo taip gražiai, taip įtaigiai. Pabaigoje: „Tai Seinų bazilika“. Pabudau.
Lygiai prieš metus, apie lapkričio vidurį, sėdžiu savo darbo kambary Vilniuje. Klausau – Vatikano radijas. Girdžiu kalbant Prelatą E. Putrimą, Jus, Joną Malinauską. Klausau toliau. Įdomu! Seinai! Girdėta! Sapnuota. Girdžiu, kviečia atvykti kunigą. Galvoju – ne man! Porai savaičių praslinkus, lankantis arkivyskupijos kurijoj, kalbantis su Kardinolu, jam gyvai pasakojant apie Seinus, pasijutau panašiai kaip pirmąkart tame sapne. Klausia, ar ryžčiausi. Sakau, gal taip. Vis vien ta pati tauta. Įdomu: nauji žmonės, kita kultūra, išskirtinė sielovada, „naujas pasaulis“, naujas etapas. Sakau: „Gerai pasvarsčius, gal”. Tuo baigėsi mūsų susitikimas. Jo Eminencija susirgo. Jo nebemačiau bemaž penketą mėnesių. Taigi mintį apie Seinus nustūmiau. Galvojau, vis tiek ne man.
Prabėgus pusmečiui, gegužės pabaigoje, skambina vysk. pagalbininkas. Sako – reikia pasimatyti. Kardinolas serga, įgaliojo užduoti vieną klausimą. Susitinkame. Tikrai nesitikėjau šio klausimo ir vėl: „Ar apgalvojęs? Ar vykčiau į Seinus?“ Tariau, jog šitiek laiko prabėgus negalįs dabar aiškiai įvardyti. Vyskupas patikina, kad dekretu būčiau paskiriamas iškart. Taigi vėl tenka pergalvoti. Pasitariau su konfratrais. Visi: „Verta! Ten toks sielovados baras!..”
Paskambinęs vyskupui po dienos atsakiau sutinkąs. Padėkojo, kad sutikau. Supratau, ne vienintelis buvau kandidatas, veikiau kaip atsarginis: lietuviškai kalbantys kunigai broliai lenkai labai norėjo vykti į Seinus. Kandidatų būta daugiau kaip penki, tačiau jie buvo išskirstyti kitur.
Laukiu savojo dekreto dieną, savaitę, praėjo mėnuo. Nė balso. Mintyse sakau: „Seinai tikrai ne man“. Nueinu pas vyskupą, sako – dekretas pasirašytas. Perskaito, kad esu atleistas iš ligšiolinių pareigų ir paskirtas į užsienio sielovadą Elko vyskupijoje. Nepažįstu vyskupo Mazuro. Mano kalba laužyta. Išpardaviau ir išdalijau savąjį turtą, pasilikdamas tiek, kad viskas tilptų į automobilį, ir išvažiavau Lenkijos link. Galvoju, nuvyksiu gilyn į Lenkiją – pailsėsiu nuo seno gyvenimo. Nukanku netoli Gdansko, Wejherowo kryptimi, į vieną atsiskyrėliško dvasingumo vienuolyną. Gaunu mažą namelį miške, koplyčia netoli. Atrodė, pailsėsiu nuo ligšiolinio miesto gyvenimo ritmo. Ten būnant skambina pažįstamas kunigas. Praneša sužinojęs, jog Aušros vartuose ryt lankysis vyskupas J. Mazur. Pamaniau, puiki proga susitikti, susipažinti. Bet juk ką tik atvykau! Iš Gdansko devynios valandos kelio.
Susitinkame. Sutariame, dekretą atsiųs į Seinus. Nuo rugpjūčio 15-os galiu įsitraukti į darbą. Grįžęs atgal į Lenkiją vienuolių paprašiau, kad atneštų man kokią nors knygą. Jos tikrai nežinojo, nei kas aš toks, nei iš kur, nei kur keliaująs. Atneša man nedidelę knygelę baltu aplankalu (matyt, kad nesutepčiau). Skaitau. Pasakojama apie vidinį – paslėptą kiekvieno žmogaus gyvenimą Dievo plane. Per visą knygelę kartojasi dar iki tol mano gyvenime nesutiktas Dievo Motinos titulas: „Madonna szafkowa“. Galiausiai beveik pasiekęs pabaigą atsiverčiu knygos viršelį ir netikiu savo akimis: „Madonna szafkowa – Matka Boża Sejneńska“. Tai yra Seinų Dievo Motina. Buvau pritrenktas. O juk knyga buvo atnešta per kiek mažiau nei dešimt minučių. Paklausęs vienuolės, kodėl tą knygą man įteikė, išgirdau atsakymą: „Kunige, turime didelę bib-lioteką. Atnešiau Jums tai, ko prašėte, tai yra ką nors paskaityti”.
Vadinasi, nieko gyvenime nėra atsitiktinio…
Būtent! Viskas šiame pasaulyje sutvarkyta. Tiktai šios Dievo tvarkos mes dažną kartą neįžvelgiam. Per šį gyvenimą einame tarytum apgraibomis. Neretai pats Dievas tarsi kūdikius mus neša ant rankų. Turime tik stipriau prie Jo Širdies prisiglausti ir likti ramūs, Juo pasitikėti. Kaip byloja sena lietuvių liaudies patarlė: „Žmogus galvoja – Dievas rikiuoja“. Pasirodo, „požeminės srovės“ yra labai veržlios – atsiduriame čia, o ne kitur.
Tokia tad netrumpa mano atėjimo į Seinus istorija.
Ilgoka ir sudėtinga. Tačiau ar dar nesigailite priėmęs sprendimą atvykti į Seinus?
Keista, bet nesigailiu. Nors, kaip minėjau, iššūkių tikrai esama daug ir sunkių. Tačiau ši įtampa savotiškai teigiama. Gal aš ir per jautrus, bet ji mane uždega. Čia taip pat įžvelgiu Dievo ranką. Esu lyg ant ugnies, kuri neleidžia „užmigti“. Verčia budėti.
Daryti lengvus dalykus yra paprasta ir neįdomu, jie ateina lyg savaime, o kai yra iššūkių, nėra lengva, atsiranda tikslų?
Taip. Čia nėra lengva. Šiuo metu neturiu nei televizijos, nei radijo. Tačiau gyvenu tuo, kas man atrodo svarbiausia – savo pašaukimu. Suprantu, apimtys didelės, ir gal kai kada pasijuntu tik mažas sraigtelis. Visgi tikiu: Tas, kuris manyje – apima ir myli visą pasaulį, ir gali nepalyginamai daugiau, nei numatyčiau ar nuveikčiau pats. Jaučiuosi tikrai reikalingas.
Kalbėjome apie šio krašto nutautėjimą, asimiliacijos procesą, labai įvairų žmonių tautinį sąmoningumą. Koks, Jūsų nuomone, šio krašto lietuvių tautinis sąmoningumas? Kaip tai matoma atvykus iš šalies?
Aš nenusivyliau. Norėčiau pasakyti, kad jis yra. Kaip toks jis yra, bet labai specifinis. Pažeistas. Nusilpęs. Tačiau kaip tik verta dėl to aukotis ir veikti. Jis nėra išnykęs.
Jums teko ateiti į „Žiburio“ mokyklą, įsijungti į darbą su jaunimu. Kaip matote „Žiburio“ vaidmenį mūsų visuomenėje, Seinų krašte?
Aš nežinau, kas atsitinka su tais, kurie mokyklą baigia. Kur jie dabar, koks jų likimas? Matau didžią viltį, šviesą – tai, kuo ir yra pašauktas „Žiburys“ būti. Lygiai kaip mano atėjimas. Nepervertinu savo indėlio nei galimybių. Tikiu, pateisinsiu lūkesčius.
O kaip pačiam patinka darbas su jaunimu? Tai visai kita nei dirbti su ligoniais?
Tai nauja sritis. Aš gal dar nelabai nutuokiu, kokiu keliu einu. Visgi pirmiausia ieškau kelio į žmogaus širdį. Kita vertus, pasijutau pusamžis. Tikrai nebesu toks kaip po primicijų (nors daug kas pastebi veide jaunumą). Esu šiek tiek atitrūkęs nuo jaunimo. Viliuosi atrasti ir bendrų dalykų.
Kokie artimiausi tikslai ir planai?
Atrasti terpę, kur lietuviškas žodis būtų girdimas ir matomas. Šalia Seinų bazilikos radome vietą, kur kabos informacija lietuviškai. Kita, įvesti lietuviškų mišių šiokiadieniais. Nežinau, kodėl lietuviai neprašo melstis lietuvių kalba: pavardės, vardai lietuviški, o susitinka lenkiškose mišiose… Lietuviškai meldžiamės tik sekmadieniais. Manau, šitai keisis.
Dar norėtųsi suorganizuoti renginį, paminint Kardinolo atvykimo metines. Taip pat metams bėgant surinkti informaciją apie čia dirbusius lietuvius kunigus, ją pristatyti visuomenei. Mokykloje vaikams skirtame sienlaikraštyje pristatyti kun. Montvilos asmenybę. Iš sakralinių dalykų: išversti Seinų Dievo Motinos noveną, litaniją į lietuvių kalbą. Atėjus į koplyčią būtų galima rasti daugiau tekstų lietuvių kalba. Norėtųsi suartėti labiau su žmonėmis. Įkurti ministrantų tarnybą. Daug lietuvių vaikų ateina į lenkiškas mišias.
Esama dar ir kai kurių slaptų tikslų – artėjant šventėms (Adventui, Kalėdoms), kurių ne visus norėčiau išduoti. Bet vienas jų – kiekvieną mėnesio pirmą penktadienį aplankyti ligonius, senus žmones, kurie į Baziliką galbūt niekad nebeateis. Dabar sužinoję, kad yra lietuvis kunigas, kviečia. Pažintys veikiau atsiranda atsitiktinai. Susitinkame ir su tais, kurie dėl lietuviškų pamaldų kovojo prieš 25-erius metus. Reikėtų, kad jie nebijotų atsiverti, kad tą patirtį, prisiminimus perduotų kitiems, jaunajai kartai. Derėtų, kad tas praeities kelias būtų žinomas. Manau, tai nėra deramai įvertinama mūsų pačių.
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Irena GASPERAVIČIŪTĖ, „Aušra“ 2009/19