Bandau nusikelti į praeitį, kad pažinčiau praėjusias dienas, pabuvočiau kiek kitaip atrodančiose vietose, atpažinčiau nematytus veidus, atrasčiau tai, kas nežinoma… Tam tikslui kviečiuosi senas nuotraukas, suguldytas sunkiuose albumuose arba tiesiog kažkieno surinktas ir išsaugotas…
Nijolės Grigutytės-Valinčienės iš Navinykų nuotraukų albumas
Kelionę pradedu nuo savo šeimos albumo, kur nuotraukos tik nespalvotos. Jos kažkada pabirai gyveno stalčiuose, dabar gražiai suklijuotos albumo baltuose lapuose, svarbūs faktai surašyti, kad išliktų būsimoms kartoms. Verčiu pirmus lapus ir jaučiu, kaip tolstu nuo šiandienos, prie manęs priglunda artimi žmonės, pasigirsta juokas, kažkas pradeda pasakoti mano šeimos istoriją… Nukeliauju į XIX amžiaus pabaigą, tada gimė mano diedulis, o mūsų kraštas po padalijimų buvo atitekęs Rusijai. Tai senelis pirmiausia mane pasitinka, apsirengęs carinės Rusijos kario uniforma, dalyvavęs Pirmojo pasaulinio karo kovose, karui pasibaigus sugrįžęs iš tolimos Rusijos pėsčiomis namo. Šalia jo ir mano močiutė, kai dar būdama jauna giedojo Punsko bažnyčios chore. Centre sėdi choro vadovas Kostas Cibulskas. Kiek daug choristų buvę!
Anelės Pajaujytės-Maksimavičienės iš Ožkinių nuotraukos ir albumas
Verčiu kitą lapą. Štai ir mano mama – maža mergaitė su baltu kaspinu plaukuose ir gėlėta šviesia suknele. Čia tas laikmetis, kai mama su šeima buvo priverstinai iškeldinta iš gimtųjų namų į sovietų okupuotą Lietuvą. Ne kartą reikėjo keisti paskirtą vietą gyventi, bėgti ir slapstytis, mat senelis buvo įrašytas ištrėmimui į Sibirą. Iš tos pačios nuotraukos į mane žvelgia artimi veidai: mano seneliai, prosenelė, mano mamos broliai, mamos teta, dėdė, pusseserės, pusbroliai. Ne visi jie vėliau sugrįžo į gimtuosius namus. Kai kurie pasiliko gyventi Lietuvoje, o mamos dėdė buvo ištremtas į Sibirą… Susimąstau, kiek vienoje nuotraukoje užrašyta istorijos!
Kitoje nuotraukoje surandu ir mažą tėtį, sėdintį ant savo tėčio kelių, šalia močiutės, o priekyje stovi vyresnysis brolis, kiek vėliau visų pramintas meistrų meistru. Užsibūnu. Valandų valandas sėdžiu vartydama praeities dienas, klausydamasi prosenelių, senelių ir tėvų nuotraukose surašytų istorijų. Ir džiaugiuosi, kad nuotraukos man sugrąžina visus artimus žmones. Apie kai kuriuos žinau tik iš pasakojimų.
Albumo pabaigoje įdėmiai analizuoju giminės genealoginį medį. Koks jis didžiulis! Ir nors medis popieriaus lape, bet jis pamažu auga, retkarčiais pasipuošdamas naujomis šakelėmis, o savo šaknimis įsitvirtinęs XVII amžiuje. Nuostabu, kad tiek daug nuotraukų išsaugota, tiek žinių surašyta. Šis albumas – pats brangiausias, nes čia mano šeimos istorija.
Labai smalsu pakeliauti tolėliau ir sužinoti daugiau. Gal kitų žmonių albumai atvers vartus į kitokią praeitį? Kiekviena nuotraukų istorija, tai lyg dėlionės elementas, kur užrašyta mūsų praeitis.
Paimu į rankas albumą tamsiu aplanku. Tai garsus Žagarių Dapkevičių albumas. Į kelionę pasikviečiu Kazimiero ir Veronikos Dapkevičių dukrą Kristiną Dapkevičiūtę-Kraužlienę. Versdama lapą po lapo klausaus jų šeimos istorijų. Čia deportavimas į Vokietiją, Lenkijos gilumą, čia kaimo surengtas vaidinimas, čia mokykla, vestuvės, laidotuvės… Į rankas patenka storo lapo nuotraukų pluoštas. Jų formatas kiek neįprastas, jos ne čia padarytos. Jų gyvenimas prasidėjęs XIX amžiaus pabaigoje. Matau jose aristokratiškai pasipuošusias damas ir ponus. Kitoje pusėje skaitau įspaustas fotografų įdomias emblemas: dauguma rusų kalba. Neką galiu sužinoti, nes tai Žagarių mokyklos mokytojos Bronislavos Sakiel-Volovič (Bronisława Sakieł-Wołłowicz), kilusios iš Žemaitijos, nuotraukos. Mokytoja jau seniai iškeliavusi į amžinybę ir pasiėmusi su savim tai, kas brangiausia – savo žinias… Paskaitau Petro Dapkevičiaus dėmesingai surašytą šeimos ir Žagarių, anuomet vieno iš veikliausių kaimų, istoriją „Seinų almanacho“ 3 nr.
Toliau keliauju ir dėstau savo krašto istorijos dėlionę. Imu į rankas Punsko licėjaus mokinių kaimuose surinktas nuotraukas ir skaitau surašytus faktus. Atidžiai žvelgiu į kiekvieną nuotrauką ir jose aptinku žmones, kurių nė nemačiau. Žvelgiu į jų veidus, aprangą, aplinką, veiklą. Noriu suprasti ir pajusti praėjusio laikmečio dvasią. Rūšiuoju nuotraukas: čia išsirikiavę stovi paskirų kaimų gyventojai, Šv. Kazimiero draugijos skyrių nariai. Kiek žmonių gyventa kaimuose! Gaila, kad ne visų kaimų nuotraukas pavyko surinkti, juk kone kiekviename sodžiuje buvo įsteigti tokie skyriai. Bet gal ateityje… Čia prieškario ir pokario kaimo mokyklėlės – kiek jų daug, bet dar ir ne visos! Mano dėmesį patraukia nuotrauka, kurioje vaikai stovi basi, kiti – apsiavę medžiokais. Tai prieškarinė Šlynakiemio mokykla. Tik gaila, kad jau nesužinosiu centre sėdinčio mokytojo nei vardo, nei pavardės, nei iš kur jis kilęs, o ir vieno kito vaiko veidas sunkiai kitų atpažintas. O čia nuotraukos, kuriose šeimos susėdusios prie šiaudais dengtų medinių trobesių. Kaip įdomu matyti moteris, pasipuošusias kameliniais sijonais ir švarkeliais bei pačių siuvinėtomis prijuostėmis. Kitų prijuostės skersadryžės, ilgadryžės arba languotos. Galvas gražiai apsigaubusios knygnešių parneštom skarelėm, vadinamom prūsinukėmis (atėjus šaltesniems orams – šalinaukomis arba viršinėmis). Čia moterys pasipuošusios iš Amerikos gautomis ilgomis suknelėmis – kokios jos puošnios, visai kitokios negu mūsiškės. Vyrai apsirengę miliniais švarkais, kitur – kailiniais, būtinai užsidėję kepurę. Mat „koks vyras, tokia ir kepurė“. Labai madinga buvę vyrams mūvėti galifė kelnes (pavadinimą tokioms kelnėms suteikė Prancūzijos armijos generolas Gastonas Galliffetas (1830–1909), mat specialiai jam buvo pasiūtos kelnės su plačiu juosmeniu ir šlaunimis, bet susiaurintos nuo kelių žemyn).
Aldonos Radzevičienės iš Pristavonių licėjui padovanotos knygos, išleistos 1906 m. Tilžėje, bei paskolinti „Šaltiniai“
Kitos nuotraukos – tai kita kelionės dalis. Į mane žvelgia gausybė uniformuotų vyrų. Net sunku įsivaizduoti, kiek daug šio krašto jaunuolių tuomet atliko karinę tarnybą, dalyvavo kovose ir sugrįžo namo tik po kelerių metų arba paaukojo savo gyvybę… Čia šauliai, savanoriais stoję į Lietuvos kariuomenę, čia tarnavę Lenkijos kariuomenėje, čia mobilizuoti į Vladislovo Anderso armiją… Daug jų… Ir visi – šios lietuviškos žemės, Punsko ir Seinų krašto sūnūs.
Žvelgiu į kitas paslaptingas nuotraukas. Jose užrašytos Punsko bažnyčioje vykusios šventės, laidotuvės… Veidai pasilieka neatpažinti, jų istorijos neatskleistos, mat jas su savim pasiėmė čia gyvenę žmonės. Bet tokių nuotraukų nevalia išmesti, jos saugo mūsų praeitį… Skaitau šio krašto žmonių jau išnykusias pavardes: Durtonai, Griškai, Meškauskai, Bajoraičiai, Lesetai, Itatai, Skrobliai… Ir vietovardžius: Šventiškės, Rašačiai, Škliarna, Trumpališkis, Buiviškės, Alksnėnai… Bandau prisiminti primirštus istorinius faktus: surandu neeilinę šio krašto asmenybę – Vaitakiemio Kazimierą Mielkų, dalyvavusį 1917 m. kaip Suvalkų apskrities delegatas Vilniaus konferencijoje, kuri išrinko Lietuvos Tarybą, paskelbusią šalies nepriklausomybę. Skaitau jo laiškus „Šeimos lemtis. Su grotų ženklu“. Tai jis kartu su bendraminčiais Petru Pacenka iš Punsko kaimo ir Punsko bažnyčios klebonu Motiejumi Simonaičiu 1918 m. lapkričio mėn. valstiečių mitingo metu paskelbė apie lietuviško Punsko valsčiaus įkūrimą. Pirmuoju Punsko valsčiaus viršaičiu tapo Petras Pacenka. Ir skaitau „Jie mylėjo savo kraštą“… Prabėgo jau šimtas metų… O jie vis žvelgia į mus iš senų nuotraukų ir primena mūsų krašto sudėtingą istoriją. Kiek daug dar dėlionės elementų liko nesudėliotų!
Į rankas imu mažytį albumėlį, pasipuošusį šviesiu keturnyčiu audiniu, tokiu, kokius audė ir mano mama, išmokusi iš savo tetos audėjos. Tai Ožkinių Maksimavičių šeimos istorijos nuotrupos. Verčiu lapą po lapo ir stebiuosi, kiek čia svarbios mums praeities išsaugota. Toliau dėstau savo krašto istorijos dėlionę. Savo rankose laikau Adomo Vyšniausko, gyvenusio Slabados kaime, pargabentas Tilžėje 1906 m. išspausdintas knygas, vartau Seinuose 1908 ir 1914 m. išleistą „Šaltinį“, skaitau lietuviškas maldas, išleistas 1848 m. Suvalkuose. Taip gražiai viskas Adomo Vyšniausko brolio anūkės Aldonos Žaliauskaitės-Radzevičienės iš Pristavonių išsaugota. Savo kelionę paįvairinu kruopščiai aprašytomis nuotraukomis.
Kelionė tęsiasi: čia Klevų Onutės Degutytės-Buračiauskienės šeimos sudėtos gyvenimo istorijos, o čia Ožkinių Onutės Kalkauskaitės-Agurkienės turtingas atsiminimų, liūdnų ir laimingų akimirkų nuotraukų albumas. Nuostabu, kad tiek išsaugota nuo užmaršties nuotraukų ir žinių.
Mano ilga kelionė artėja prie 1950 metų, kai kaimuose mūsų šviesuoliai pradėjo steigti Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos skyrius, įkūrė Punsko licėjų ir kultūros namus…
Navinykų Anelės Milončienės močiutės Rožės Kliukinskaitės-Jankauskienės (gimė apie 1886 m., mirė apie 1914 m.) iš Žvikelių kamelinis sijonas ir prijuostė. Vėliau, apie 1985 m., iš sijono dalies buvo pasiūta liemenė.
Nuotraukos – lyg trumpos gromatėlės, prabylančios skirtingais balsais, kviečiančios praeitin. Valandų valandas keliauju vartydama praeities dienas, dėliodama savo krašto istoriją. Ir kartkartėmis ryškiau išnyra tuometinis šio krašto paveikslas: karo negandų išdraskytas, geležinėm užtvarom perskeltas, apiplėštas žmonių išvežimais į Lietuvą, Vokietiją, Lenkijos gilumą, trėmimais į Sibirą, apšlakstytas partizanų krauju, motinų gailiomis ašaromis… Bet įžvelgiu ir laimingas akimirkas: kaimus, pilnus jaunimo ir vaikų klegesio, žmonių bendravimą, susitelkimą, jaučiu šilumą ir pagarbą jaunosios kartos vyresniajai, girdžiu laiko sustingimą, kai nieks niekur neskuba, lietuviškas dainas, maldas, jaunų žmonių juoką, matau ryžtą nepasiduoti…
Šiuo metu ir jūs galite pasinerti į praeitį ir visa tai išgyventi. Jau nuo kovo 10 dienos kviečiame visus į Punsko licėjuje parengtą senų nuotraukų ekspoziciją bei senosios aprangos parodą. Galbūt rasite ir savo seniai matytus artimuosius, giminaičius, pažįstamus, padėsite užrašyti po nuotrauka paliktas tuščias eilutes… Šias parodas pavyko surengti daugelio žmonių dėka. Dėkingi esame visų pirma tiems, kurie nepagailėjo ir paskolino savo išsaugotas brangias nuotraukas bei surado laiko pateikti reikiamas žinias. Ačiū ir tiems, kurie paskolino bent vieną nuotrauką! Dėkojame Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkei Aldonai Vaicekauskienei už sumanymą paruošti mūsų krašto senosios aprangos, sukauptos Punsko muziejuje „Senoji klebonija“ bei Suvalkų apskrities muziejuje, parodą. Nuoširdžiai ačiū paskolinusioms gražiai išsaugotą savo močiučių aprangą Anelei Milončienei iš Navinykų, Anelei Grimalauskienei iš Navinykų bei Jūratei Kardauskienei iš Punsko. Ačiū Živilei Makauskienei iš Ožkinių (dab. Vilniaus), kuri parodai paskolino savo mamos pokario suknelę.
Dėkoju licėjaus mokiniams, kurie kaimuose rinko senas nuotraukas bei užrašė duomenis: Jolantai Čerlionytei (I kl.), Karolinai Petruškevičiūtei (I kl.), Laimai Sidarytei (I kl.), Lidijai Batvinskaitei (I kl.), Ingridai Vaznelytei (I kl.), Silvijai Liaukevičiūtei (I kl.), Evelinai Gavienaitei (I kl.), Julijai Kuosaitei (I kl.), Matui Čėplai (I kl.), Daivai Jakubauskaitei (I kl.), Aldutei Karaneckaitei (II kl.), Editai Marteckaitei (II kl.), Adrianai Staskevičiūtei (II kl.), Daivai Uzdilaitei (II kl.), Žanetai Šidlauskaitei (II kl.), Renatai Misiukonytei (II kl.), Alicijai Marteckaitei (III kl.), Gabrielei Krakauskaitei (III kl.), Vytautui Vaicekauskui (III kl.), Donatai Vaičiulytei (III kl.), Monikai Valinčiūtei (III kl.), Živilei Kraužlytei (III kl.), Alicijai Paškevičiūtei (III kl.).
Ačiū mokinių tėveliams, kurie padėjo berenkant nuotraukas, močiutėms ir seneliams už norą jas paskolinti ir pasidalinti savo išmintimi bei žiniomis. Ačiū tiems, kurie patys atnešė arba atsiuntė nuotraukas, nuotraukų albumus, senus laikraščius ir knygas, pasidalino savo žiniomis bei patirtimi: Nijolei Valinčienei iš Navinykų, licėjaus direktorei Irenai Marcinkevičienei, Zenonui Knyzai iš Vidugirių Būdos, Genutei Pakutkienei iš Seinų, Kristinai Kraužlienei iš Punsko, Marytei Vaičiulienei iš Ožkinių, Aldonai Radzevičienei iš Pristavonių bei jos dukrai Genutei Bobinienei iš Punsko ir anūkui Matui Bobinui iš Punsko, Onutei Buračiauskienei iš Klevų, Alicijai Uzdilienei iš Punsko, Marytei ir Česlovui Savickams iš Punsko, Gražinai ir Juozui Bliūdžiams iš Punsko; „Aušros“ leidyklos darbuotojams Vidai Baranauskaitei, Boženai Bobinienei, Valdui Žilioniui, šokių grupės „Jotva“ vadovei Kornelijai Mauliūtei, Aldonai Vaicekauskienei iš Punsko, Nastutei Sidarienei iš Punsko, Danutei Vitkauskienei iš Punsko. Ačiū licėjaus mokytojams Rūtai Burdinaitei, Danguolei Kuosaitei, Darijai Vyšniauskienei, Birutei Vaičiulienei, Dariui Valinčiui.
Pabaigoje belieka pateikti licėjaus mokinių atsiliepimus apie nuotraukų rinkimo akciją.
Alicija Krakauskienė, punskas.pl
***
Rinkdama nuotraukas išgirdau daug įdomių istorijų apie Jonaraisčio kaimą. Taip pat turėjau progą pamatyti gražius šio krašto vaizdus. Visi žmonės buvo nuoširdūs, visi įsileisdavo į namus ir mielai padėjo nuotraukas aprašant. Tai buvo įdomi patirtis. Džiaugiuosi, kad šį darbą atlikti man padėjo senelė.
Karolina Petruškevičiūtė
***
Man labai patiko ši akcija. Rinkdama nuotraukas sužinojau daug įdomių istorijų bei faktų apie savo ir aplinkinius kaimus. Buvo labai malonu, kai vyresni žmonės stebėjosi, jog kažkas nori sužinoti apie tuos laikus, kai jų tėvai arba seneliai gyveno.
Jolanta Čerlionytė
***
Aš rinkau nuotraukas Trakiškių kaime. Tai nebuvo per labai malonu, kadangi žmonės nebuvo susidomėję šia akcija. Sunku buvę juos įtikint, kad nuotraukos sugrįš, todėl beveik niekas mumis nepasitikėjo.
Matas Čėpla
***
Geriau pažinau gimtojo Žagarių kaimo ir savo šeimos istoriją. Įdomu buvo klausytis mano močiutės pasakojimų apie jos jaunystę ir kaip seniau žmonės bendravo.
Renata Misiukonytė
***
Rinkdama nuotraukas turėjau progą išgirsti daug patrauklių istorijų, susipažinti su praeitimi ir daug ko išmokti. Man buvo įdomu klausytis žmonių pasakojimų.
Lidija Batvinskaitė
***
Žiūrėdama senas nuotraukas, galėjau pamatyti, kaip atrodė tais laikais Bubelių ir gretimi kaimai. Geriau pažinau savo šeimos ir pažįstamų žmonių istorijas.
Aldutė Karaneckaitė
***
Nuotraukų rinkimo akcija buvo labai įdomi. Jas rinkdama sužinojau daug įdomių dalykų. Buvo malonu žiūrėti, kaip žmonės pasakodami šypsosi.
Ingrida Vaznelytė
***
Sužinojusi apie mokyt. Alicijos Krakauskienės organizuojamą senų nuotraukų rinkimo akciją labai ja susidomėjau. Juk įdomu pabūti su seniausiais mūsų krašto žmonėmis ir sužinoti apie laikus, kuriais jiems teko gyventi. Gaila, kad dauguma nenorėjo paskolinti nuotraukų. Džiaugiuosi, kad buvo žmonių, kurie kalbėjosi su manimi kelias valandas.
Julija Kuosaitė
***
Mielai dalyvavau senų nuotraukų rinkimo akcijoje. Buvo malonu bendrauti su savo kaimo žmonėmis, net jeigu ir ne visi buvo linkę paskolinti nuotraukas.
Evelina Gavienaitė
***
Rinkau Navinykų kaimo gyventojų nuotraukas. Šis darbas man labai patiko, nes sužinojau daug įdomių istorijų ir kitokių dalykų.
Silvija Liaukevičiūtė