Žmogus nemiršta! Jis ir po mirties dar kurį laiką gyvena jį pažinojusių žmonių atmintyje. Gyvena laidotuvių metu ištartų žodžių terpėje: „Tegul lengva tau būna mūsų žemė“. Ką norime šiais žodžiais jam pasakyti, ko į amžinybę išeinančiajam palinkėti? Ar kad jo atminimo neslėgtų mūsų baimė, apkalbos, pavydas, pagieža, niekšybė, pikti žodžiai ir geiduliai, kad jo amžinojo poilsio vieta ir jo palaikai nebūtų išniekinti, kad nebūtų sumaišytos su žeme jo idėjos, dėl kurių gyveno, sielojosi, dirbo, išliejo daug prakaito, praliejo kraują?
Kas žino, kiek trunka vieno žmogaus amžinybė? Dvidešimt, penkiasdešimt, gal šimtą metų? Kiekvienam ir kiekvienoje vietoje ji skirtinga, kitokia. Didmiesčiuose neretai po 25-erių metų amžinojo poilsio vieta – kapas – likviduojamas, o jo vietoje laidojamas kitas žmogus. Mažesnių vietovių kapinių antkapiai ir įrašai juose išlieka 100 metų. Gyvenimas po mirties čia ilgesnis arba laikas bėga lėčiau.
***
Šiuo metu Punske laidojama naujosiose katalikų kapinėse. Naujųjų kapinių pavadinimas yra sąlyginis, nes joms daugiau nei 100 metų. Punske yra dar senųjų katalikų, žydų ir evangelikų kapinių liekanos. Žmonių amžinybė tose kapinėse, atrodo, jau eina į baigminę užmarštį.
Pirmos Punsko parapijos kapinės buvo įkurtos 1597 m. steigiant parapiją. Jos minimos bažnyčios inventoriuje gan vėlokai – 1740 m. Šiame dokumente, tarp kitko, rašoma, kad aplink bažnyčią esančios kapinės aptvertos medinių statinių tvora. Be abejo, jose buvo laidojami Punsko miestelėnai. Kaimiečiai iki XIX a. turėjo savo kaimo kapinaites. Jų liekanų yra Agurkių, Navinykų ir kituose kaimuose.
Punsko bažnyčia
Lomžos vyskupijos archyvo duomenimis, 1772 metais Punsko klebonas kun. Jonas Chlopickis (Jan Chłopicki) kartu su parapijiečiais pradėjo statyti naują medinę bažnyčią. Ji buvo „statoma aukštumoje, didelėse kapinėse, iš kirviu tašytų medžių (…), priekiu į turgavietę, su dviem bokštais ant stogo, kupolais ant tų bokštų (…), su paprastais geležiniais kryžiais viršuje, tuščiais langais bokštuose (…). Bažnyčios centre didelis kupolas su paprastu geležiniu kryžiumi, gale ir virš koplyčių mažesni kupolai su taip pat paprastais geležiniais kryžiais“.
Kiti rašytiniai šaltiniai sako, kad Punsko medinės bažnyčios rūsyje buvo laidojami kunigai. Yra užuominų apie ten palaidotą kleboną kun. Kazimierą Šimanovskį (Kazimierz Szymanowski).
1777 m. dokumente skaitome, kad Punsko kapinėmis turi rūpintis Mockavos dvarininkas. Jam liepta prižiūrėti, kad 50 uolekčių atstumu nuo kapinių tvoros žydai nestatytų namų, nesteigtų smuklių nei degtinės varyklų.
Nuo XVIII a. pabaigos bažnyčios šventoriuje laidota tik dvasininkus. Punskiečių amžinojo poilsio vieta tuo metu buvo įrengta kitoje Punios ežero pusėje.
Vartydami 1814–1819 m. Punsko parapijos mirusiųjų knygos lapus, nerasime užuominų apie bažnyčios kapines. Jos kelis kartus dar yra aprašomos bažnyčios inventoriuose 1828, 1830 ir 1820 metais. 1881 metų bažnyčios inventorius kapinių jau nemini, kadangi jų teritorijoje vyko dabartinės bažnyčios statyba. Paskutinį kartą šios kapinės bažnyčios inventoriuje minimos 1901 m. Tarp kitko, rašoma: „Bažnytinės kapinės visos yra aptvertos akmeniniu mūru su stogeliu, dengtu skiedromis“. Inventorius mini vieną įėjimą į jas – vartus iš turgavietės. XX a. pradžioje kapinėse jau stovėjo dabartinė Punsko bažnyčia, o šventoriuje jau nelaidota. Nežinia kas atsitiko su žmonių palaikais bažnyčios rūsyje ir šventoriuje. Ar jie buvo pernešti, ar pasiliko visam laikui po bažnyčios pamatais?
Kad Punsko bažnyčios teritorijoje ilsisi punskiečių protėvių kaulai, po Antrojo pasaulinio karo įsitikino Punsko klebonas kun. Antanas Žievys. Kasant tualeto pamatus už dabartinio bažnyčios mūro, rasta daug žmonių kaulų.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
Literatūra:
Petruškevičiūtė Alicija, Seinų ir Punsko krašto turistinė geografija, diplominis darbas, Gamtos mokslų fakultetas, Geografijos katedra, Vilnius, 1996