Kiek trunka žmonių amžinybė? (2/4) Senosios katalikų kapinės

 Viskas išnyksta, dingsta, eina į užmarštį. Nelieka atsiminimų, istorijų, žmonių ir jų laiko. Mažai ką mums pavyksta išsaugoti nuo užmaršties, nedaug sugebame kitoms kartoms perduoti. Kiek istorijų mena Punsko parapijos senosios katalikų kapinės? Du metrai po žeme amžinam atilsiui atgulę žmonės mylėjo lygiai kaip mes, troško būti mylimi, išgyveno laimę, baimę, neapykantą, tuokėsi, gimdė vaikus, tikėjo, kad bus neužmiršti, prikelti amžinam gyvenimui. Niekas negrąžins jų laiko. Nežinia kokią užmarštį jiems paruošė amžinybė?

 ***

 Kai XIX a. pra­džio­je buvo išleistas potvarkis, kad ka­pi­nės būtų ato­kiau nuo mies­tų cen­trų, ant nedidelio kalnelio rytinėje Punios ežero pusėje buvo įsteigtos Punsko parapijos kapinės. Se­niau­sias do­ku­men­tas, ku­ria­me ga­li­ma ras­ti ži­nių apie lai­do­ji­mus jose, yra 1814–1829 metų mirusiųjų kny­ga.

Senosios katalikų ka­pi­nės yra dau­gia­kam­pio formos. Jų plotas 1,3 ha. Iš­sis­ki­ria ry­ti­nė ke­tur­kampė da­lis, ku­rio­je sto­vi kop­ly­čia. Tai se­niau­sia kapinių dalis, ap­tver­ta ak­me­nų su sa­ma­no­mis tvo­ra. Atrodo, kad po ke­lio­li­kos me­tų šias kapines nuspręsta padidinti. Pri­jungta prie jų pen­kia­kam­pė va­ka­ri­nė da­lis. Jos ri­bas len­gva at­pa­žin­ti iš ki­to­kios tvo­ros, nes ak­me­nys čia bu­vo tvirtinami kalkėmis.

Senųjų katalikų kapinių puošmena – kop­ly­čia. Ji pa­sta­ty­ta iš ply­tų, tin­kuo­ta, su ap­si­de piet­ry­čiuose. Į rytus ir vakarus yra po vieną lan­gą. Įė­ji­mas į koplyčią už­da­ro­mas dvi­gu­bo­mis medinėmis du­ri­mis. Aukščiau jų yra įrengtas tim­pa­nas su ap­skri­tu lan­ge­liu. Virš sto­go pri­tvir­tin­tas ge­le­ži­nis kry­žius.

Šiandien mažai kas prisimena, kad šios koplyčios fun­da­to­rius buvo mar­šal­ka Cemnolonskis (Ciem­no­loń­ski). Jis šią kop­ly­čią pa­sta­tė XIX a. pra­džio­je sa­vo mi­ru­sios žmo­nos ka­po vie­to­je.

Kaip liu­di­ja baž­ny­ti­niai do­ku­men­tai, šv. Mišios čia ne­bu­vo lai­ko­mos. Kai 1868 m. sudegė medinė Punsko šventovė, žmonės į šią koplyčią sunešė liturginius daiktus. Galėjo čia trumpą laiką vykti pamaldos, kol Mockavos dvaro savininkas Svida parapijai padovanojo didelį medinį kluoną. Kapinių koplyčioje amžinąjį atilsį rado dabartinės Punsko bažnyčios statytojas, klebonas kun. Kazimieras Jonkaitis. Jis mirė 1881 m. balandį, po Jurginių atlaidų, eidamas 46-uosius metus.

Iš­li­ko penki šių kapinių pa­min­klai. Du iš jų su len­kiš­kais įrašais: pirmas 1858 m., antras 1904 m. Prieš dvidešimt kelerius metus ka­pi­nė­se bu­vo du an­tka­piai su lie­tu­viš­kais įra­šais. Šiuo metu jie saugomi Punsko lietuvių kultūros namuose – J. Vai­nos mu­zie­ju­je.

 

Netoli kapinių koplyčios stovi prieš keliolika metų pastatytas medinis koplytstulpis. Kiek atokiau nuo jo, kalnelio papėdėje, švenčiant Lietuvos vardo 1000-metį, 2009 m. punskiečiai pastatė aukštą medinį kryžių, ant kurio įrašė įsimintinas lietuvių tautai datas. Kryžiaus autorius – žinomas mūsų krašto drožėjas Zenonas Knyza.

Ir dar viena pagerbimo verta su šiomis kapinėmis susijusi data. 2015 m. lapkričio 20 d. sukaks 95 metai, kai Punsko kapinėse buvo sušaudytas Lietuvos savanoris, šaulys Jonas Murauskas iš Vaitakiemio. Daug dešimtmečių apie tai nebuvo galima prabilti, nebent tik tarp artimųjų. Šiandien ne vienam tai neįdomu. Pasak Suvalkuose gyvenančio valinčioko Juozo Vaznelio, Murauskas, ištarnavęs 2 metus Lietuvos savanorių gretose, grįžo į savo gimtinę. Čia jis buvo lenkų areštuotas. Byloje prieš jį liudijo dvi pagyvenusios šio krašto lenkės. Murauskas karo teismo buvo nuteistas mirties bausme ir tuoj pat sušaudytas, o kitą dieną šiose kapinėse palaidotas. Jo palaidojimo vietą parodė prie kapinių tuomet gyvenusi Petronėlė Durtonaitė-Jakimavičienė. Šią istoriją jai buvo papasakoję tėvai. Nors neišliko žymės, palaidojimo vietą nesunku rasti. Reikia žengti 7 m bažnyčios link ir 90 laipsnių kampu pasisukti 2 m Ožkinių link.

Ar paminėsime 95-ąsias to įvykio metines? Ar šią vietą kada nors paženklinsime koplytstulpiu ar bent kukliu kryželiu?

Se­no­sios Pun­sko pa­ra­pi­jos ka­pi­nės ne­be­vei­kia jau 100 me­tų. Ten palaidotų žmonių laikas pasibaigė.

 Sigitas Birgelis, punskas.pl

 Literatūra:

 Pet­ruš­ke­vi­čiū­tė Ali­ci­ja, Sei­nų ir Pun­sko kraš­to tu­ris­ti­nė ge­og­ra­fi­ja, dip­lo­mi­nis dar­bas, Gam­tos mok­slų fa­kul­te­tas, Ge­og­ra­fi­jos ka­te­dra, Vil­nius, 1996

 Sitarskienė Alicija, Prieškarinis Punskas, Punsko „Aušros“ leidykla, 1994

 http://www.punskas.pl/parapija/index.htm

 https://www.youtube.com/watch?v=zxilPeoVABU