Kiek trunka žmonių amžinybė? (4/4) Naujosios katalikų kapinės

Daug apie krašto praeitį galime sužinoti iš antkapių už­ra­šų. Vienur jie lenkiški, kitur lietuviški, rodantys ten gyvenusių žmonių prisirišimą prie sa­vo tė­vų kalbos ir tradicijų.

Naujosiose Punsko parapijos katalikų kapinėse antkapių užrašų daug ir įvairių (pasitaiko ir su grubiomis gramatinėmis klaidomis), bet nedaug juose informacijos apie mirusiuosius. Dažniausiai įrašomi vardas, pavardė, vietovė, kiek metų gyveno, kada mirė, kartais dar patikslinama, kokia mirtimi. Retai rašoma, kas jis (šioje vietoje palaidotas) buvo, ką nuveikė visuomenei. Dažniausiai aptinkame tokias sentencijas: „Ilsėkis ramybėje“, „Ilsėkis ramybėje pas Dievą“, „Palikę skausmus ir vargus, ilsėkitės ramybėje“, „Ilsėkitės kapų tyloje“, „Laimink, Dieve, amžinybėje“, „Būk laimingas pas Dievą – liūdinti šeima“, „Tegul Jums būna lengva Lietuvos žemelė“.

Kai kurie antkapių užrašai primena trumpus eilėraštukus: „Viešpatie, leidai – gyvenau, pakvietei – atėjau“, „Gyvenimas kova, mirtis ramybė amžina“, „Gyvuosius sveikina ryto saulė, o mirusius kapų tyla“, „Buvai paguoda ir viltis, bet viską nusinešė mirtis“, „Mirtis ateina nieko nesiklausus, pasiima patį artimiausią, patį brangiausią“, „Žali beržai prie jūsų kapo šlama, šaltom rasom pravirksta už vaikus… Jūs pailsėkite nors čia, brangūs tėveliai, iškentę žemės vargus ir skausmus“, „Bėga metai, amžiai slenka, dangus amžinoj globoj. Dieve, pasigailėk, priimk į savo namus, atidaryk dangaus vartus, kur amžinoji šviesa šviečia…“, „Gyvybė užgeso, atminimas niekados“, „Už gerą širdį ir kantrybę duok, Dieve, amžiną ramybę“, „Gyventi norėjau, bet tavo valiai, Dieve, priešintis negalėjau“.

Antkapių užrašuose retkarčiais pasitaiko ir šventų giesmių, maldų ar Šventojo Rašto žodžių: „Kas tiki manimi, gyvens per amžius. Ev. Šv. J. 11,2“, „Jėzau širdie, liepsnojantis meilės židinį. Jėzaus gailestingumas išgydė mano kančios žaizdas… Aš palikau jus, bet širdyje gyvu aš gyvas. Mano mintys, malda su jumis. Gyvenimo kelią paskyrė man Dievas. Tikėkit – ateisiu aš jūs pasitikt!“, „Jėzau, tikiu tavimi“, „Gyvenau, nes norėjau, miriau, nes pašaukei, išganyk, nes gali“.

Šiek tiek turiningesni yra kunigų antkapių įrašai, kaip antai: „Simonas Norkus. 1841–1913. Punsko klebonas, literatas, aušrininkas, visuomenininkas“, „Kun. Antanas Šuminskas. Punsko klebonas. Kilnusis šio krašto sūnus. Čia gimęs ir apaštalavęs. 16 XII 1911 – 6 VI 1967“, „Čia ilsisi kun. Antanas Žievys, kilnios atminties Punsko klebonas. 1886 II 11 – 1949 VIII 30“, „Šviesios atminties kunigas, prelatas Bronislovas Kuculis, gimęs 1928 09 11 d. Išėjo po 50 metų kunigystės 2005 01 11 d.“

Mažai tekstų, kuriuose yra šiek tiek informacijos apie mirusįjį, kaip antai: „Vincas Kaminskas 1863–1953. Knygnešys Kampuočių kaimo“, „Pirmasis Punsko valsčiaus viršaitis Petras Pacenka 1885–1956“, „Mokytojas Andrius Baltrukonis. 1863–1920“. Kai kurie tekstai įvardija mirusiojo nuopelnus, bet tiesiogiai jų nenusako: „Buvai kaip ąžuolas prie Nemunėlio“, „Tegul tau lengva ši žemė, dėl kurios laisvės gyvybę savo paaukojai“, „Motiną ir tėvynę mylėjai labiau negu gyvenimą“.

Kai kuriuose antkapiuose įrašomi antkapio fundatoriai: „Paaukojo sūnus“, „Mylimai mamytei pasiaukojo dukra su vyru“.

Senesniems kapams būdingi tokie tekstai: „Jėzau, priimk jų dūšas į savo karalystę“, „Čia ilsisi Česlovas Jurkiūnas. Gim. 1932 II 12 d., tragiškai miręs 1956 m. V 7 d. Dieve, pasigailėk sielų“.

Senųjų ir naujųjų kapinių antkapių užrašai leidžia daryti prielaidą, kad 1893–1904 m. laikotarpiu buvo laidojama tuo pa­čiu me­tu abe­jo­se (ir senosiose, ir naujosiose) ka­pi­nė­se.

 ***

 Nau­jųjų Pun­sko pa­ra­pi­jos kapinių plo­tas – 3,2455 ha. Jos su­skir­sty­tos alė­jo­mis į 8 da­lis. Šios kapinės tai Punsko klebono, poeto, aušrininko ir visuomenininko Simono Norkaus nuopelnas. Jis, sutvarkęs bažnyčią ir jos aplinką, Trakiškėse, į piet­ry­čius nuo Pun­sko mies­te­lio cen­tro, nupirko 6 margus žemės ir įsteigė naujas kapines. Jose pastatė gražią mūrinę koplyčią (joje jis ir kunigas Žievys yra palaidoti). Kop­ly­čio­je šv. Mi­šios lai­ko­mos kartą per me­tus – Vi­sų šven­tų­jų va­ka­rą. Į ją pro go­ti­kos sti­liaus var­tus ve­da alė­ja. Paradiniai kapinių var­tai nie­ka­da ne­bu­vo nau­do­ja­mi. Įeinama į ka­pi­nes pro šo­ni­nius var­tus ar­ba pro ma­žuosius var­te­lius.

 Ste­bi­na Punsko kapinių pa­min­klų for­mų įvai­ro­vė: nuo pa­pra­sčiau­sių kry­žių su me­ta­li­nė­mis len­te­lė­mis iki ak­me­ni­nių pa­min­klų su tvo­re­lė­mis. Ka­pi­nė­se yra an­tka­pių su už­ra­šais lie­tu­vių ir len­kų kal­bo­mis. Pa­sta­rų­jų daugėja, nors jų dar ma­žiau nei lietuviškų. Va­ka­rinėje ka­pi­nių da­ly­je yra išlikusių senų an­tka­pių. Prieš keliolika metų čia nebuvo laidojama. Šiaurinėje dalyje ne­to­li mū­ro pa­lai­do­ti Len­ki­jos ar­mi­jos ka­rei­viai. Beje, neradau apie juos jokios informacijos.

Ali­ci­ja Pet­ruš­ke­vi­čiū­tė savo dip­lo­mi­niame dar­be „Sei­nų ir Pun­sko kraš­to tu­ris­ti­nė ge­og­ra­fi­ja“ mini tris XIX a. an­tka­pius su da­to­mis (1894, 1898 ir 1918). Man jų rasti, deja, nepavyko. XX a. pradžios an­tka­pių yra ke­lio­li­ka. Čia esą ir ka­pų žmo­nių, gy­ve­nu­sių kai­muo­se, ku­rie da­bar pri­klau­so ki­toms pa­ra­pi­joms ar­ba atsidūrę Lie­tu­vo­je, pvz.: Zo­vo­dos, Moc­ka­vos, Alksnė­nų.

 

Sigitas Birgelis, punskas.pl

Literatūra:

 Sitarskienė Alicija, Prieškarinis Punskas, Punsko „Aušros“ leidykla, 1994

 http://www.punskas.pl/parapija/index.htm