– Neraikia skubycis su daržų sodzinimu, gerau, kad žamė inšiltų, tai ligos neima. Bulves sodzino, kap pamato kregždukį, lipdancų moliu savo lizdukų, – sako Antanas ir Staselė Šeštokai iš Avižienių. – Pas mus tai bulves sodzino vis, kap pražysta sodai, kap ievos sužydzi. Tai paskui nenušąla, gerai užauga.
Antanas pasakoja:
– Aš tokias pac dzūkelis kap jūs, mano gimtas kaimas tai Kalviškiai, visai prieg jūs, tai kap iškėlė iš to kaimo žmones in Lietuvų – tynajus tušci namai. Kedais buvo dzidelis kaimas, o kap perciesė rubežių, tai cik trise liko po Lenkijos pusi, o an cielo beveik kaimo padarė zonų – suarė, suakėjo, surėžiojo ir po žami dratų paciesė. Ty paprastas dratas, alia kap nežinai, aini, užkabini ir iššauna, tai tuoj atlakia rusų karaiviai ir ieško, kas kur perėjo. Sliedavoja ir daaina. Alia vaikais kap buvom, tai mažai ty paisėm. Jei ir suara, ir rėžiai būna, tai vis basi skersai tų rėžių, ir praaini pro perškadas.
Paskui kap 1978–1979 m. melioravo, ir tolesnius, ir mus iškėlė. Va noru pasakyt, kad labai geri sodai buvo už rubežio, o vaikam tai norėjos ir riešutų, ir obuolių, grūšų, tai ar išturėsi?.. Nutaikom, kap karaivukas nuveina in kitų galų juostos, jau gerai žinojom, buvom vis nupilniavojį, kad atgal ais cik po gero pusvalandzo, tai mes tuočės in lazdzynus, prislupam riešutų pylnus kišanius, prisiobuoliaunam obuolių maišukan ir atgal duj. Alia sykį nespėjom, tai čabatu pasgavis kad dau per šonus, čabatų nusmovis, tai acinorėjo an kiek tai čėso, alia paskui užgijo mėlynės ir vėl sėlinom, slampinom. O tai vis dzviese su kaimynu ir draugu irgi iš savo Kalviškių kaimo Vincu Vilkeliu. Jis gyvena Vecūnuose, kap iškėlė. O jo brolis Lazdijuose buvo geras veterinorius, jau miris. Paskui an rubežio nuciesė akscinuotos vielos tvorų, tai jau sunkiau buvo peraic. O po kari žmonės irgi parvažavo in savo namus – jūs pusėj, ba pas mus kap išardė, iškėlė, kap padarė puskilometrį rubežių, tai ir dzidelio Kalviškių kaimo tep kap ir neliko – nei žamėlapin, nei an žamės.
Kedais daug turėjo būc Šeštokų, ba net kaimas tep vadzinas, ty ir traukinys aina per tų kaimų vis. Alia cik mano giminės šaknys tai jau Kalviškiuosa ir Akmeniuosa. Dziedulis tai turėjo Petro vardų, o jis apsižanijo su Viktoriju Dabulyti. Sakė, kap seniau – tai savo kaimo mergos gerausios, nu da kaimyninio. O jau tėvas (Petro ir Viktės vaikas) tai buvo Vladas, kap ir pas jus Vladų buvo daug tadu, ir mama tai Domicelė Pilvelytė buvo iš Smarliūnų kaimo prieg Veisiejų. Tadu madoj piršliai buvo, ir mano tėvukui Vladui padėjo rasc panų prieg Veisiejų.
Vaikystė – tai vis basam ir ganyc, ir kur aic, vailokucai jau cik žiemų, o tep nuo rasoto pavasario per šaltas rasas basas. Inmini in karvės šiltų bandų, tai kiek pašyldai kojas ir toliau lauki, kol saulutė patekės. O jau kap pašyldo, tai kur an akmenio pašyldzyto prisėdzi, tai an kelmuko. Nu alia kap nukrinta rasa, tai jau kojos nešalo.
Žūrėjom paukštukų lizdukų, tai laužėm žilvico šakutes ir drožėm švilpynes, tai gražas rykštukes kokiais tai raštukais išmarginam, peiluku išdrožam. Ir mandrinomės, katro peilukas geresnis, gražesnis ir katro buotagas arba rykštė geresnė ir gražesnė. Buvo sudedami peilukai ir brangūs, alia kap geras būni, tai tėvas nuperka. Labai saugai, pilniavoji kap dzidzausį turtų, kad nepamesc, nenulaužc. Kišanuki vis nešojaus. Jau kap lūpinį armonikucį nupirko, tai visi vaikai norėj išmėgyc. Jau, rodos, tep škadavoji, išvalai, išdzovini, tai ima ir prisailėja. Bet ar škada? Kap prašo, tai ir vėl duodzi pamėgyc. Mokėjau pora meliodijų išgraic, tai ty katris išmisno, gal irgi dziedulio pamokytas, an šukų graic.
Prasci buvom ir bernai, ir menkai aprangci, nebuvo kuom nei iš ko. Augino vis linus, sėjo per Elenų, tai kap pavasaris – kol susodzina, apsėja, tai pylna darbo. O paskui prasdeda dūrpių kasimas, kad iki rugiapjūtės išdzūtų, susvežtų pašūrukėn ir žiemai būtų kuom kūryc. Takucai numinci vis buvo in kaimynus, jei ko paskolyc, kad ir žarjų, kap prigiso pečius, tai tep ėjo vieni pas kitus. O vakarais vakarojo ir jauni, ir sani. Mylėjom klausyc, kap pasakojo pasakas, koki zbrainūs buvo, kap jauni buvo. Tadu atrodė, kad man tep nebus, alia metai lakia kap vėjas. Neapsižūrai, kap sanatvė surieca, alia raikia laikycis.
Seniau kožnuose namuose bites laikyta. Aš iki dabar irgi turu da nuog dziedulio perimtas bitukes. Savo medus gerausias. Alia prižūrėc tai irgi raikia, ba kap nežūrėsi, tai ir naudos neturėsi. Turi būc švaru, tvarkingi korai, sausa, šilta ir maisto kad nebrokuotų. Avilių nelaikysi išstatis an priesaulio, ba daug perų bus ir spiesis, jokia nauda. Jos irgi nori pavėsės. An laktukės išaina ir matau, kap misna, ar ca geras oras, pamisna kap ir žmogus, ar ca jau lėkc, ar da laukc. O va vasarų kap pernai tai net juokas, kap sustojį prie angos an lieptuko tep vėdavo sparnukais. Nu, sakau, ir protyngi padarukai – žino, kap vėdzyc, atvėsyc orų savo namuki – avilin. Iš bitių daug pasimokyc galim, net orų atspėja, jau kap niršta, spiecasi, matau, kad nervinas, tai geriau nelįsc, ba prieš lietų, sugels. Pernai metais gerai prinešė medaus. Šiemet šaltas pavasaris, buvo sciprų vėjų, lietaus buvo, bet vasara užsineša nekokia, cik kad nor neišdzovytų tep visko kap pernai, kad net karvukės nebuvo kur pririšc. O paskui rudenį jau lietaus iki valiai. Kap insilijo, tai nežinojo, kadu apstoc, alia jau šalta buvo. Ganėm, kol nešalo.
Ačiū už malonų bendravimą.
G. Pakutkienė, punskas.pl