Įsivaizduokite. Jūs radote lempą, visai kaip Aladinas. Iš jos išlindęs džinas išpildys visus svarbiausius jūsų norus. Ko panorėtumėte tuoj pat? Gal glaistytos spurgos, kurios kiekvienas kąsnis būtų kaip pirmas – pats saldžiausias ir nuostabiausias, o skanėsto turinys būtų be kalorijų, atvirkščiai – jame vien vitaminai. Mažai? O gal norėtumėte jaukaus būsto ant jūros kranto gražių ir paklusnių žmonių apsuptyje? Neužtenka? Na, taika pasaulyje skamba prasmingai, gal toks noras patenkintų jūsų kilnią širdį?
Yra nedidelė smulkmena, keičianti šią fantaziją. Tokias stebuklingas lempas rado visi žmonės. Visi šiuo metu gyvenantys, t. y. apie 8 milijardus žmonių. Tačiau galime tęsti mintį galvodami, ar net ir tada, jei visi tie žmonės turėtų galią ir resursus išpildyti norus, tai pavyktų? O jei bent vienas žmogus sugalvos, kad jis nori žemėje gyventi vienas, ką daryti kitų žmonių džinams?
Jei tik skirtumėte šiek tiek laiko tokios mįslės panagrinėjimui, būtų smalsu: ką daryti, kai net ir turėdami visas galimybes susiduriame tarsi su neišsprendžiama situacija? Tai lyg ginklavimosi varžybos: nors abi pusės suvokia, kad karas – žlugdanti jėga ir dėl to valstybės susitaria nedidinti galios, tačiau vienomis ar kitomis aplinkybėmis tokie susitarimai neišlaiko laiko ir kelių galios fanatikų ambicijų. Ar tik nebūsime jais mes patys?
Dar VI amžiuje popiežius Grigalius I įvardijo didžiąsias žmonių nuodėmes, iš kurių kyla ir visos kitos ydos. Įdomiausia, kad šiuolaikinis mokslas randa biologinį paaiškinimą šiems mechanizmams – mums jie buvo (ir yra?) reikalingi evoliucijoje išgyvenimui. Godumas, puikybė, nesaikingas vartojimas, gašlumas, pavydas, kerštas ir tinginystė. Visi galime įsirašyti juos į CV, nes jie pasireiškia visiems mums. Vieniems stipriau vienos savybės, kitiems kitos, bet nepaliestų šventųjų nėra. Gera žinia, kad tarsi joms priešingos mūsų savybės irgi gyvena kiekviename iš mūsų, tai – santūrumas (saikingumas), tikėjimas, viltis, dosnumas, tvirtybė (drąsa), teisingumas, išmintis ir dar daug kito gėrio. Ir jei jau turėtume galimybę prašyti džino bet ko, kaip manote, kokia savo savybe vadovautumės įvardydami prašymą? Gal kilnumu ir išmintimi?
Aš dėl savęs nesu labai tikras. Godžiai noriu daug ko. Dažnai tai kertasi su kitų žmonių norais, kartais mano norai pražudo kitų žmonių norus. Net jei jie kilnūs ir paremti tyru geranoriškumu. Būna, kad graži mano idėja virsta kitų pykčiu, o kartais kitų gražios idėjos stimuliuoja mano neapykantą. Kai pastebiu savo godumą, bandau jį sumažinti mintimis, kad kiti dar godesni. Ar galima tuo vadovautis? Tačiau kartais savo godumu patikiu, sugebu įtikinti save, kad jis būtinas kilniems tikslams. Tuomet bunda puikybė ir prisijungdama prie godumo paverčia mane gana įtakingu žmogumi. Ką su tuo daryti? Ogi leisti sau dar daugiau! Nevaržomai ir nesaikingai vartoti, tenkinti bet kokias užgaidas, kištis į kitų gyvenimus primetant savas taisykles, būti negailestingam nepaklususiems ir galiausiai sustoti funkcionuoti kaip laisvai mąstančiai būtybei, nes evoliucija nugalėjo.
Visos šios natūralios, bet klampios savybės it mano ir kitų žmonių džinai susitinka ir ilgai svarsto, kaip įtikinti vienam kitą paklusti. Nerasdami sutarimo leidžia tuščiai tardamiesi valandų valandas, o vėliau numoja ranka ir išsiskiria. Visos tamsiosios mano pusės, net ir tos šviesios, grįstos išmintimi – diktuoja man sąlygas, koks turėtų būti tas gyvenimas, tie žmonės aplink. Juk viskas aplink tikrai galėtų būti geriau, nei yra dabar. Bet svarbesnis klausimas – ar manyje galėtų būti kažkas geriau, nei yra dabar? Vienu procentu, vienu žingsneliu daugiau atjautos ir nuolankumo. Ar tai įmanoma?
Kad negaučiau to, ko noriu, atrodo, pasirūpino pati gamta tam, kad panašių į mane rūšis išliktų. Ką su tuo daryti? Supaprastinant atrodo galimi du keliai. Pirmas yra paremtas nuolatiniu siekiu kažko, kas realiai negali būti pasiekta. Žinoma, galime pasiekti postų, medalių, pinigų ir ko tik sugalvojame paprašyti savo džino. Bet tai pasiekus, pasidaro maža. Nes absoliutaus ir palaimingo pasiekimo momentas neegzistuoja ir tam turime biologinį pagrindą. Stimulas, skatinantis mus kurti, daugintis ir nugalėti kitus ar save, atrodo, negali baigtis, bent jau su tokiu kūnu, su tomis automatinėmis mintimis, ką gavome gimdami. Antras kelias yra paremtas išmintingu pasidavimu, susitaikymu arba atsisakymu prašyti džino daugiau, o gal ir apskritai nieko neprašyti. Ir nors esame linkę galvoti, kad susitaikymas yra pralaimėjimas, iš tiesų pralaimėjimas yra užsiciklinusiame norų siekime laukiant palaimingo „aš įveikiau“, „aš nugalėjau“, „aš turiu“.
Kaip suformuluoti norą savo džinui, jei žinau, kad jis neturi maišyti 8 milijardams kitų? Gal kol kas užtektų tik nurimti, sustoti ir kvėpuoti? Įkvėpkime šaltai malonaus oro lauke, juk nuostabi žiema. Pasiruoškime vaistažolių arbatos, išgerkime ją su mylimu žmogumi. Jei nusivylimas ir nerimas dėl dabarties jūsų nepalieka, pasisemkite ramybės iš gamtos – tam puikiai tiks laiko ir mokslo patikrintas derinys iš mėtų, ramunėlių, valerijonų, melisų ir apynių spurgų. Įsiklausykime į savo vidinę išmintį. Teisinga mintis visada ramina, arba bent jau maloniai stimuliuoja. Pasaulis išorėje prasideda nuo pasaulio viduje.