- Kun. Antanas Saulaitis SJ
Kodėl krikščionys į bažnyčią Mišioms renkasi sekmadienį, o ne penktadienį, kaip musulmonai? Ne šeštadienį (subatą), kaip žydų tikėjimo žmonės? Šis klausimas iškyla pokalbiuose su Sutvirtinimo sakramento kandidatais, taip pat pasikalbėjimuose su Pirmosios Komunijos vaikų tėvais.
Evangelijoje girdime, kad Jėzus Kristus prisikėlė „anksti pirmąją savaitės dieną“. Lietuviškai savaitės dienos Jono Jablonskio sudėtos pagal Senojo Įstatymo Pradžios knygos pasaulio sukūrimo eigą, kai Dievas po visų darbų septintą dieną ilsėjosi. Lietuviškas septintos savaitės dienos pavadinimas yra pritaikytas europinei poilsio dienai – sekmadieniui. Tačiau kai kuriose kitose kalbose mūsų pirmadienis yra „antroji diena“, nes pirmoji – sekmadienis, kaip, pavyzdžiui, amerikietiškuose kalendoriuose.
Gerai atsimenu, kai tūkstančio metų po Kristaus gimimo proga Vengrijoje vyskupai išleido įstatymą, kad iš sodybos – iki mūsų laikų dauguma žmonių vertėsi dirbdami savo ūkeliuose – bent vienas asmuo sekmadienį dalyvautų parapijos bažnyčios Mišiose. Tai gražiai atspindi ir Rytų krikščionių laikyseną, sekmadienio prievolės tvarką: nors asmeniškai kai kurie katalikai nedalyvauja, bet nors iš tolo sekmadieniais jungiasi su bažnyčioje susirinkusiais garbinti Dievą ir Jam dėkoti. Mūsų laikais Čikagos arkivyskupijoje ketvirtadalis katalikų kas sekmadienį lanko pamaldas, daugiau kaip pusė – bent kas mėnesį (o kai ateis laikas, tikriausiai 100% norės į dangų, jei ne dėl savo nuopelnų, tai dėl Dievo gailestingumo).
Šiuolaikiniuose rašiniuose apie sekmadienį pabrėžiama, kaip svarbu šventadienį švęsti su šeima, artimaisiais, pakeisti kasdienį bėgimą, rūpesčius, darbus, užsiėmimus. Lietuvoje tebesama besisielojančiųjų, kad jie mato daug žmonių, dirbančių sekmadienį. Sekmadienio atokvėpis liudija tikėjimą, kad ne tik mes vieni atsakome už savo būtį, buitį ir likimą. Dirbdami nepelningus darbelius ar atsipūsdami, išpažįstame, kad mūsų reikalai labiau rūpi ne žmogui, bet Dievui, kurio meilinga globa mes pasitikime. Kartais mūsų profesijos nusprendžia ir mūsų laisvalaikį, tačiau pabuvimą su savimi ir Dievu galime švęsti ir kitu laiku: kepykloje dirbantis lietuvis kas antradienį Mišiose vilkėdavo eilutę su kaklaraiščiu, nes sekmadienį kitiems kepdavo pirmadienio duoną.
Iki mūsų laikų galioja pirmojo amžiaus krikščionių dėsnis – „be Eucharistijos negalime gyventi“ (Justinas Kankinys). Tačiau pasirodo, kad daugiau kaip pusė JAV katalikų gali gyventi be Mišių, Dievo žodžio skaitymų ir Šv. komunijos. Kai, pagal Senojo Įstatymo mintį, iš Dievo vis laukiame bausmių už savo nuodėmes, nešvenčiame sekmadienio ir už tai nesulaukiame žaibo trenksmo, tai turbūt pagalvojame, kad nieko baisaus. Tačiau nešvęsdami šventadienio mes apvagiame patys save, atitolindami ramybę, džiaugsmą, dėkingumą, bendrumą.
Iš Palaimintojo Jurgio Matulaičio Lietuvių Katalikų Misijos (JAV) leidinio