- Regimantas Tamošaitis
Tradiciškai „Metuose“ apžvelgdami praėjusių metų knygų derlių kas kartą vis kitaip pajaučiame kūrybos, knygų leidybos ir skaitymo situaciją Lietuvoje. Antai, 2009 m. klausėme, kiek mūsų rašytojas dar turi drąsos maištauti ir keistis (suprantama, klausėme galvodami apie iškiliuosius mūsų literatūros tėvus ir spėliodami, kuris jų dar mus galėtų nustebinti kūrybiniais iššūkiais…). Šiemet, formuluodamas klausimus, su nuostaba suvokiau, kad apie tuos mūsų tėvus jau visai nebegalvoju, – tiesiog juos pamiršau, tarsi mūsų literatūros gyvąją tradiciją būtų perkirtę ir praeitį uždarę lemtingi riboženkliai: Jonas Strielkūnas, Sigitas Geda, Justinas Marcinkevičius…
Ėjo ir išėjo sau, išsinešė „saulę su savim“. Kaip koks kūrėjų kartas bei epochas skiriantis monumentas stovi fundamentalus Marcelijaus Martinaičio veikalas „Mes gyvenome“. Vieni autoriai yra likę laike iki tos ypatingos knygos, liudijančios kaimiškosios mūsų literatūros kilmę, kiti įsitvirtina dabar ir savo tekstais užpildo greitai besisukančius metų ratus. Liūdna, aišku, bet gyvenimas tęsiasi, knygos turi būti rašomos, nes be knygų nėra gerai.
Esame bandę dramatiškai konstatuoti knygų perteklių ir dvasios nuovargį (2011 m.). Tie provokuojantys, apokaliptiniams apmąstymams nuteikiantys klausimai leisdavo pasiguosti, skausmingai prabilti „iš gelmės“, priminti visuomenei „kuriančių žmonių kančias“. Šiandien knygų pasipylė dar daugiau, jau ir akys jų negeba aprėpti, neįmanoma pavadinimų ir autorių įsiminti, bet – jokio dvasios nuovargio! Smagu, kad taip yra. Kažkas knygų padangėje, kaip ir pavasario gamtoje, pasidarė šviesiau ir lengviau. Mus vargina gyvenimas, kuris yra šalia knygos, bet ne pačios knygos. Skaitymas padeda gyventi ir išgyventi, literatūra žmoguje kažką suderina, nuramina, suteikia pasitikėjimo.
Ir visuomenė šiandien kaip niekuomet godi knygoms: žmonės domisi autoriais, perka brangokas knygas, dalijasi įspūdžiais. Matyt, net jas skaito. Būna, kad net aistringai ginčijasi dėl vienos ar kitos knygos vertės. Lietuvių rašytojo knyga jau vėl darosi vertinga dovana. Reikia paminėti ir visokias premijas, konkursus, vardus – net sunku surankioti, kiek autorių buvo tokiais būdais paskatinti, padrąsinti, visaip motyvuoti. Nemanau, kad literatūra yra būdas pabėgti nuo realybės, ji kaip tik leidžia tą realybę giliau suvokti ir oriai ištverti.
Regimantas Tamošaitis, tekstai.lt