Kai diena buvo be galo saulėta, galėjau pajusti paskutinių vasaros dienų malonų atodūsį. Kai basutės smigo į žvyrkelyje išplautą smėlį, kiekvienas žingsnis baigdavosi skausmu. „Kiba velnias!“ – nusikeikdavau mintyse. Reikėdavo sustabdyti pasivaikščiojimo gėrį ir traukti lauk į pėdas smingančius stambesnius akmenėlius. Gal nelabai gerai, kad visą puskilometrį nusėjau biesais, bet stengiausi juos nuspjauti į pakelę, kad niekam kelio nepastotų. (Nors senelis pasakodavo, kad būtent iš pakelės lengviausia velnią prisivilioti. Na, iš tikrųjų tai jis žmogų prisivilioja pavirtęs avyte, pasipuošęs akį viliojančiu švelniai baltu kailiu.)
Gulbės Giluišių ežere. Sigito Birgelio nuotr.
Diena slinko po dienos. Būdavo, kad mano išmindžiotą kelią skalaudavo ošiantis lietus, kitą kartą jį per daug išdžiovindavo užpuolęs karštis. Netrukus ant jo pasirodė keli gelsvi beržo lapai. Mhm… – pagalvojau. – Ruduo artinasi. Pro auksinius šakų karolius stebėjau plaukiančias gulbes. Bjaurusis ančiukas užaugo. Nors jis dar buvo pilkas, bet matėsi, kad vis drąsiau nori vienas leistis į ežerinę kelionę. Kažin ar auga gulbių Guliveris. Jeigu ir taip, tai nežinau, ar pavyks man sugaudyti jo klajones.
Už gulbių galvų matėsi miškas, kuriame teko vieną kartą koją įkišti. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad tai netiesa. Tai buvo be galo tankus, pilnas krūmų ir krūmokšnių, medžių ir medelių miškas. Ten gyveno tik laukinė gyvūnija. Vargas tiems, kurių naminiai gyvuliai panorėdavo pabėgioti po šią augmenijos karalystę. Jau nuo kelių dienų stebiu dieną ir naktį žmogaus niokojamą mišką. Nors dieną to nematyti, bet naktį matau, kai pirmyn atgal bruka didelės medžių rąstus tempiančios mašinos. Rodos, kad ir kelias atsirado ten, kur jo niekada nebuvo. Kas dieną laukiu darbų pabaigos, kada nustos burgzti šakas traiškantys varikliai. Kol sėdėjau prilipusi lange ir visa tai stebėjau, artėjo savaitės pabaiga. Žinojau, kad kažko esu nepadarius, užmiršusi svarbų dalyką. Sėdėjau, kol sulaukiau vidurnakčio. Bandžiau prisišaukti Dantukų fėją, bet nieko nepešusi priguliau minutei po atviru kambario langu. Tik į akis duriantis mėnulis priminė, kad neparašiau straipsnio. Argi galėjau nuvilti tuos, kurie skaito ir domisi arba perverčia puslapį ir pašaipiai juokiasi? Žinojau, kad reikia pasirūpinti ir vienais, ir kitais. Sugalvojau, kad naudinga būtų parašyti esė, bet neturėjau žalio supratimo, iš kurios kišenės man jį ištraukti. Nepadėjo nei meilės paukščiai, žaidžiantys ežere, nei paromis ūžiančios mašinos. Taip ir sulaukiau aušros su tuščiu popieriaus lapu.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl