Vienas iš Rašto aiškintojų, girdėjęs jį ginčijantis ir matęs, kaip puikiai Jėzus atsakinėjo priešininkams, paklausė jį: „Koks yra visų pirmasis įsakymas?“ Jėzus jam atsakė: „Pirmasis yra šis: Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Antrasis: Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu“. Tuomet Rašto aiškintojas jam atsakė: „Gerai, Mokytojau, tu teisybę pasakei: Dievas yra vienintelis ir nėra kito šalia jo; o mylėti jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą kaip save patį svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas“. Matydamas, kaip išmintingai jis atsakė, Jėzus jam tarė: „Tu netoli nuo Dievo karalystės!“ Ir niekas daugiau nebedrįso jo klausinėti. Evangelija pagal Morkų (Mk 12)
Evangelijos skaitinį komentuoja Aušrelė Pažėraitė
Morkus vienintelis iš evangelistų į Jėzaus lūpas įdeda tokią pirmojo, arba – didžiausiojo – įsakymo formuluotę, kuri yra maldos „Šma, Israel“, kasdien žydų bent du kartus per dieną kartojamos, žodžiai: „Klausyk, Izraeli, Viešpats yra mūsų Dievas, VIEŠPATS – vienintelis“. Ši malda yra paimta iš Pakartoto įstatymo knygos, ir yra tapusi tikru judėjų tikėjimo, kad yra tik vienas Dievas ir kad jis ir yra vienintelis, išpažinimu. Hebrajiškai žodis siela reiškia gyvastį, o ‘visomis jėgomis’ suprantama kaip tai, ką turi, kuo esi turtingas, t. y. stiprus. O širdis – tai intencijos, mintys, troškimai, sumanymai. Ir yra toks komentaras: “Rabis Eliezeris paklausė: Jeigu pasakyta ‘visa gyvastimi’, tai kodėl pasakyta [dar ir] ‘visomis jėgomis’? Ir jei pasakyta ‘visomis jėgomis’, tai kodėl [dar ir] ‘visa siela’?” Ir pats atsakė: “Todėl kad, jeigu žmogus myli savo kūną labiau nei pinigus, tai jam ir pasakyta ‘visa gyvastimi’, o jei žmogus labiau myli pinigus, nei savo kūną, tai jam ir pasakyta ‘visomis jėgomis’. O rabis Akiva pridėjo: ‘visa gyvastimi’ reiškia, ‘net jeigu tavo gyvastis būtų atimta’.” Kitame tų pačių eilučių komentare sakoma: žodis “visa širdimi” reiškia – abiem savo polinkiais: polinkiu į gėrį ir polinkiu į blogį. Paprasčiausiai visu savimi, visu tuo, kas yra manyje gera ir bloga, stipru ir silpna. Panašiai kaip jeigu dėkojame Dievui už visa, kas buvo gera, kodėl nedėkojame ir už visa tai, kas ištinka kaip nelaimės, nesėkmės ir vargas? Meilė Dievui – ne religinis jausmas ar entuziazmas, bet tai, ką gali dėl jo ir jam atiduoti be jokių sąlygų ir išlygų, tai, ką labiausiai brangini: savo mintis, intencijas, gyvastį ar turtą. Savo silpnumą ar silpnybes, klaidas, nuopuolius, net ir nesugebėjimą gyventi pagal visus jo įsakus ir įstatus. Jeigu norime, kad Dievas priimtų mus tokius, kokie esame, kodėl negalime priimti ir jo tokio, koks jis yra, su visu tuo, kas pasireiškia kaip jo pyktis ar teisingumas, ir tiesiog tai, ko nepajėgiame suprasti jo veiksmuose, kaip nepajėgė suprasti Jobas, prisimindamas piktadarius, kurie miršta aptekę gėrybėmis, ir teisiuosius, ištiktus vargo bei skurdo? Visa tai, kas gali pasirodyti kaip papiktinimas, ypač kalbų apie gailestingumą išlepintai krikščioniškai ausiai. Pranašo Izaijo knygoje parašyta: “Aš esu VIEŠPATS ir nėra kito. Darau šviesą ir kuriu tamsą, sukuriu gerovę ir sukeliu negandas” (Iz 45,7). Jis yra visa ko šaltinis: ir šviesos, ir tamsos, ir gėrio, ir blogio. Hebrajiškame Izaijo teksto originale parašyta ne “sukeliu negandas”, bet “kuriu blogį”, vartojant tą patį žodį bara, kuris reiškia pirmapradį kūrimą. Galbūt todėl ir Raudų knygos autorius tautą ištikusią katastrofą aprauda taip, lyg ne priešai, bet Dievas būtų ištikęs: “Man jis – tykojanti meška, sėlinantis liūtas. Jis nutempė mane nuo mano kelio ir sudraskė, paliko mane priblokštą. Jis įtempė savo lanką ir pavertė mane savo strėlių taikiniu” (Rd 3,10-12). Kryžiaus Jonas rašo apie tokią atsidavusį dvasinį gyvenimą gyvenančiųjų patirtį kaip apie dvasios naktį, kada iš tiesų atrodo, lyg Dievas persekiotų kaip riaumojantis liūtas, lyg draskytų ar smeigtų savo stėles į kūną, jautiesi parblokštas ir priblokštas, sudraskytas ir suniokotas, išmuštas iš savo kelio. Galbūt iš to kelio, kuris buvo ankstesnis tarnystės kelias: teisingas, nepriekaištingas, skaidrus. Ir tada atrodo, lyg gyventum amžinoje rizikoje ant bedugnės krašto. Minčių apie tokią Dievo kelių nesuvokiamybę nukankintas Jobas savo bičiuliams tapo papiktinimu: “Kas per žmogus tas Jobas? Jis gurkšnoja pajuoką kaip vandenį, bendrauja su piktadariais ir susideda su nedorais vyrais. Juk jis sako: ‘Žmogui nėra jokios naudos patikti Dievui’.” (Job 34,7-9). Bet Jobas sakė tik viena: jeigu priimame iš Dievo tai, kas gera, turime priimti ir tai, kas bloga. Priimti jį visą, koks jis yra, su visu tuo, kas mumyse pačiuose yra gero ir blogo, nesitikint jokio atlygio. Gal tai ir būtų mylėti Dievą visa savo širdimi, visa siela ir visomis jėgomis?
“Mažoji studija”, laida “Dievo žodis, kasdieniai skaitymai”
2004-06-03
http://www.bernardinai.lt/