Pastaruoju metu interneto portaluose daug rašoma apie Lenkijos ir Lietuvos santykius, Lenkijos lietuvius, išniekintus Punsko valsčiaus kelio ženklus bei kultūros paminklus.
„Dar prieš kelerius metus atrodė, kad tarpvalstybinė draugystė amžina, kaip geriausiais Žalgirio mūšio laikų metais, o vadinamosios lenkų tautinės mažumos padėtis – tiesiog pavyzdys visai likusiai Europai“, – rašo delfi.lt E. Vareikis (Paskaita apie Lietuvos taiką su Lenkija).
E. Vareikis teigia, kad etninis kivirčas jau peržengė valstybių sienas, o eskalacija apima vis naujas gyvenimo sritis. Į nesutarimus įtraukiami moksleiviai ir mokytojai, politikos apžvalgininkai, žurnalistai, valstybių vadovai, ekspertai ir kt.
„Didžiausia klaida politikoje yra iliuzija, kad stipresnis gali vožti iš peties silpnesniajam ir tuo išspręsti visas problemas, – rašo E. Vareikis. – Iš tikro – kuo stipresni smūgiai, tuo stipresnės nuoskaudos ir tuo ilgesnė gydymosi procedūra. Istorija tik patvirtina… Bet kuriuo atveju šiandien protingesnis bus tas, kuris laikysis savo principų, bet nesivels į smulkius kivirčus, kuris sustos ir leis oponentui išsikeikti ir iššaudyti amuniciją “į orą”. Bėda ta, kad pagunda duoti atgal ar pasirodyti, kad taip pat sugeba keiktis, labai didelė (…). Štai viskas ir išslydo iš kontrolės ribų. Jau nebesvarbu, kas iššovė pirmas, jau ekspertų nuomonė apie lenkiškas mokyklas neturi jokios prasmės. Ir Lenkijos rinkimai jau nieko nepakeis, nes po rinkimų tvarkysis nugalėtojai. Tai pavojingiausia „karo“ stadija, nes kariaujančios pusės linkę mobilizuoti visus galimus resursus pergalei pasiekti.“
E. Vareikis mano, kad konfliktas baigsis ne tuomet, kai Lietuva pakeis Švietimo įstatymą, lenteles gatvėse ar bus nuplauti Punsko pakelių lentelių užrašai. Jis pasibaigs, kai susitaikysime. Susitaikymas privalės būti džentelmeniškas ir ne tik popieriuje, bet ir širdyje.
Lietuvos lenkai negali būti Lenkijos lenkais. Sovietmetis parodė, kad jei vadinamasis Vilniaus lenkas nenori savęs sieti su Lietuva, kiti jį susieja ne su Lenkija, bet su Rusija.
Istorijos negalima laimėti jėga, istoriją galima skaityti ir interpretuoti. Istorijos suvokimo pagrindu neturi būti XX amžiaus lietuvių ir lenkų nesantaikos kontekstas.
Naivūs tie, kurie mano, kad priėmus valstybinės kalbos įstatymą, visi ims ja kalbėti, o nenorintiems pakaks įkrėsti rykštele. Ne mažiau naivūs ir tie, kurie mano, kad nesimokant valstybinės lietuvių kalbos, Lietuvos valstybė bus lengviau kažkieno nukariaujama.
„Esu ne kartą sakęs, kad politikoje labai matosi džentelmeniški ir prasčiokiški sprendimai, – rašo E. Vareikis. – Džentelmenas žino savo teises, tačiau niekados jomis nepiktnaudžiauja, ypač matydamas, kad tai gali žeisti aplinkinius ar sukelti problemų. Prasčiokas bet kokia kaina stengiasi išlupti, kas jam “priklauso”, nepaisydamas nei ilgalaikių pasekmių, nei pagarbos aplinkiniams. Džentelmenas vertina garbės žodį, gina savo tiesą iki galo ir nemeluoja, prasčiokas vertina trumpalaikį sandėrį, keičia pažiūras ir bėga, kai gresia pavojus. Mūsų dialogo kontekste belieka palinkėti santūraus sutaikančio džentelmeniškumo, o ne bravūriško prasčiokiškumo.“
Parengta pagal delfi.lt
Gerb.Egidijus Vareikis-intelektualas,TS-KD partijos narys,Seimo užsienių reikalų komiteto narys yra gana įtakingas politikas ir prolenkiškos polonocentristinės idėjos šalininkas.Tad,dėl Jo paskutinės išvardintos savybės, politinės įžvalgos lietuvių-lenkų santykių tema nėra patikimos ir dažnai neatitinka Lietuvos interesų.Malonu,kad samprotavimai pateikti šitame straipsnyje yra gana prasmingi,bet autorius niekaip negali pastebėti,kad lenkiškoji pusė Lietuvos atžvilgiu elgiasi nė džentelmeniškai ir remiasi Jupiterio teise.Tad,susitaikymas kolkas negalimas,nes Lietuva nesuranda antrojoj pusėje minėto džentelmeniško politinio elgėsio.