Dvi istorijos: kun. Jurgis Masionis ir Justinas Masionis
Dar neseniai nutupeno basa vaikystė, o aš vėl atsiduriu toje vietoje, kur narsto daugybė klausimų. Atsakymai – tai tik prisiminimų nuotrupos, bet šiltos ir kvepiančios vyniniais obuoliais… Norisi atitrūkti nuo kasdienių reikalų, kurie dažnai tarnauja vien tik smegenų daužymui, ir pajusti sąsajas su visatos gelmėmis ir genais.
Kai gyva buvo mano močiutė, kaip rožančių kalbėdavo apie sunkius bei sudėtingus savo vaikystės ir jaunystės išgyvenimus. Visi perteikti jausmai siejosi su artimiausia aplinka, šeima, gyvenančia Rimkežerių kaime, motinos netektimi, tėvo sielvartais, tarnaičių tragedijomis, mylimo brolio Justino žūtimi… Su pasididžiavimu močiutė prisimindavo Jurgį Masionį, savo prosenelio brolį, kalbėdavo apie Juozą Montvilą, kuris nuskendo plaukdamas „Titaniku” į Ameriką, apie savo krikštatėvį kunigą, apie tėvą, paaukojusį labai didelę sumą pinigų kunigui, kuris kažką svarbaus turėjo nuveikti. Visi šie atsiminimai buvo įpinti į Seinų miesto istoriją. Seinai močiutės lūpose man pasirodė tarsi stebuklingiausia, nepaprastai brangi vieta. Bet tuoj pat vėlgi apimdavo jausmas, kad tai ir pati keisčiausia vieta, kurios aš bijau. Kai mama nusiveždavo mane į šį miestą, aš jaučiau ore tvyrančius neapykantos debesis ir visiškai nesupratau, kodėl ji vaistinėje paprašė manęs nekalbėti, nes jai būtinai reikėjo nusipirkti vaistų… Daug kur čia galėjai pajusti baimę, o baimės akys didelės…
Šis mano laikotarpis greit atsidūrė praeityje. Aš pradėjau planuoti ir organizuoti naujų patirčių ir jausmų ekspedicijas, o močiutė, pajutusi, kad tapo nuobodžia pasakotoja, pradėjo daugiau klausyti ir klausinėti apie mano iškovotas pilnametės panelės laisvės ribas, trajektorijas ir teritorijas, pavergtas dvasias ir kūnus…
Ona Masionytė-Valinčienė su sūnumis Justinu (dešinėje) ir Vitaliumi. Nuotr. Antano Stanelio iš Vilniaus.
Dar studentiškais laikais mačiau seną filmą apie „Titaniko” tragediją ir tada prisiminiau močiutės pasakojimą apie Seinų kunigą, išplaukusį šiuo laivu į Ameriką. Pradėjau namiškių klausinėti, ar kas nors dar prisimena šį močiutės pasakojimą. Deja, pasirodė, kad mes nebuvom atidūs klausytojai. Užmaršties banga nusinešė daug detalių ir sunku buvo atkurti logišką istoriją. Pradėjau galvoti, kad kunigas J. Montvila galėjęs būti mano močiutės krikštatėvis. Radau žmonių, kurie pradėjo man pritarti ir net kurti naujus epizodus. Ir taip atėjo 2012 metų balandžio 15-oji, kuomet visas pasaulis minėjo 100-ąsias „Titaniko” tragedijos metines. Šia proga nuvykau į Suvalkų archyvą ir patikrinau močiutės gimimo metrikus. Mano didžiausiai nuostabai paaiškėjo, kad močiutės krikštatėvis buvo pats kun. Vincas Dvaranauskas, Seinų kunigų seminarijos profesorius ir vicerektorius, visuomenininkas, leidėjas ir publicistas. Šis nedidelis mano žingsnis padėjo užpildyti nerimą keliančias šeimos istorijos spragas. Dabar, papildžiusi savo istorines žinias, surastas vadovėliuose, „Aušros” puslapiuose bei interneto tinklalapiuose, gaivinu ir dėlioju savo senelės praeitį.
Atmintyje prisišaukiu močiutės prosenelio brolį Jurgį Masionį, gimusį 1843 m. balandžio 1 d. Rimkežerių kaime. Iš pradžių jis mokėsi Seinuose, 1862 m. įstojo į Tykocino kunigų seminariją, o vėliau persikėlė į Seinų seminariją. Jurgis priklausė klierikų grupei, kovojusiai už lietuvių kalbos teises lietuviškose parapijose. Savo pasiryžimo neužmiršo ir tapęs kunigu. Dėl to teko jam vikarauti net 40 metų! Dirbo Gražiškiuose, Punske, Bartninkuose, Liškiavoje, Krasnoje, Veisiejuose ir tik 1906 m. buvo paskirtas klebonu į Lemenos, o 1909-aisiais – į Vygrių parapiją. Po dvejų metų klebonavimo Juozas siunčiamas emeritu-altarista į Krasnyborą, kur 1914 m. lapkričio 18 d. miršta. „Buvo uolus spaudos platintojas ir lietuviško žodžio skleidėjas… Tai vienas pirmųjų tautinio atgimimo žadintojų Dzūkijoje. Dar neseniai buvo pasakojama apie jo lietuviškus pamokslus ir giedojimus”, – rašoma apie jį spaudoje (www.ausra.pl/0419/EP1.html).
Prisimenu ir aš, kaip į mano tėviškę atvažiavęs močiutės brolis Juozas Masionis iš Rimkežerių (1926–2004) sakė besiruošiąs vykti į Krasnyborą ieškoti Jurgio kapo. Deja, kapo jam rasti nepavyko. Gretimame Štabine esančiuose dokumentuose jis aptiko kunigo mirties datą ir žinutę, kad laidotuvių reikalus tvarkęs kažkoks ponas Verbickas (lenk. Wierzbicki).
Apie močiutės brolio Justino Masionio tragišką mirtį užsimena ir Genius Latvys (taip pat jau miręs), kurio motina buvusi poeto Albino Žukausko sesuo. Pasirodo, Geniaus šeima 1941 m. buvo iškeldinta į Lietuvą. Ten kurį laiką gyveno Peteliškių dvare su taip pat išvarytais Masionių šeimos nariais – Juozu ir Justinu Masioniais. Abi šeimos sugrįžo į savo gimtuosius namus. Po kurio laiko Justinas Masionis nuėjo į Lietuvą pasiimti paliktų daiktų ir kartu parsinešti druskos, kurios trūko Seinų krašte. Kertantį sieną vokiečiai jį pašovė ir užpjudė šunimis. Išalkę žvėrys dar gyvą žmogų sudraskė ir suėdė. Šis kraupus įvykis paliko močiutei traumą visam gyvenimui. Norėdama nors kiek apmalšinti skausmą, ji savo pirmagimį sūnų pakrikštijo mylimo brolio vardu.
(Bus daugiau)
U.O.M., punskas.pl
Šiame puslapyje naudojami slapukai (cookies) svetainės lankomumui stebėti. (sužinoti daugiau)
