Kasmet birželį vykstantys iškilmingi minėjimai skatina vis iš naujo suprasti Lietuvai XX a. tekusį likimą.
- Ridas Jasiulionis
Okupacijos ir tremties metinės verčia ieškoti atsakymo į istorijos filosofijos klausimą – kodėl tai įvyko? Daugmaž prasmingas ir nuoseklus pasakojimas apie Lietuvą prieš, per ir po Antrojo pasaulinio karo remiasi teze apie dvi okupacijas. Beviltiškai ir naiviai siekusi taikaus neutraliteto tuo metu, kai Stalinas su Hitleriu dalijosi Rytų Europoje įtakos zonas, Lietuva patyrė šiurkščią aneksiją ir okupaciją, kuriai iš pradžių nesipriešino. Vėliau susiorganizavę lietuviai, vieninteliai iš regione sovietų pavergtų tautų, sugebėjo pasinaudoti tarp nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos kilusiu karu ir paskelbti atkurtą Nepriklausomybę. Kai paaiškėjo, kad nacių karo žygis neša ne laisvę nuo bolševikų tironijos, o naują okupaciją, Laikinoji Vyriausybė (LV) baigė darbą ir perėjo į pogrindį, pradėdama pasyvųjį tautos pasipriešinimą Hitlerio okupacijai. Susiorientavusi lietuvių tauta, vienintelė tarp to paties likimo ištiktų kaimynių, nepasidavė vokiečių reikalaujamai mobilizacijai, lietuvių Vietinės Rinktinės daliniai netapo vokiečių policijos pagalbiniais batalionais. Okupacinė vokiečių valdžia, kaip ir sovietai, ėmėsi represijų, išsiuntė pražūčiai į koncentracijos stovyklas lietuvių inteligentų žiedą. Pogrindinės antinacinės lietuvių organizacijos tapo organizacine tautos atrama prasidėjus antrajai sovietų okupacijai. Nuo „išvaduotojais“ pasivadinusių teroristų, atnaujinusių masinius trėmimus į mirties lagerius, tauta pakilo gintis su ginklu. Lietuviai ir vėl vieninteliai regione sugebėjo sukurti vieningą, visą šalį aprėpiančią partizanų organizaciją – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį (LLKS). LLKS Taryba buvo vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje. 1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos deklaracija ir dabar yra Lietuvos valstybės teisės aktas. Patys partizanai, matydami, kad ginklu apsiginti nebeįmanoma, pradėjo neprievartinį pasipriešinimą, kuris galų gale pagimdė Sąjūdį.
Tokie yra grubūs pasakojimo apie lietuvių Laisvės Kovą XX a. griaučiai.
Šis pasakojimas labai nepatinka tiems Lietuvos kaimynams, kurie Sovietų Sąjungos žlugimą laiko didžiausia geopolitine katastrofa. Jiems Lietuva – nacių kolaborantė, o LV – atsakinga už žydų naikinimą Lietuvoje. Tai – vienas iš būdų, kuriuo Kremliaus propagandininkai siekia paneigti tiesą, kad sovietai ne išvadavo, o antrą kartą okupavo Baltijos valstybes. Oficialūs Rusijos istoriniai leidiniai nesibodi falsifikuoti dokumentų pateikdami LV posėdžių protokolų vertimą iš lietuvių kalbos, kuriame žodžiai „žydų getas“ verčiami „žydų konclageris“. Jie ignoruoja istorinį faktą, kad pirmuosius žydų pogromus Lietuvoje vykdė SS inspiruoti tikrieji nacių kolaborantai, nepavaldūs LV. Šios atsakomybė už tai, kas okupuotame krašte vyko jos šešių savaičių darbo metu, išties yra rūpestingo tyrimo reikalas. Viena aišku, baigdama darbą, LV, be kitų kliūčių, savo veikimui nurodė ir tai, kad vokiečiai savavališkai sprendė žydų klausimą „nesutaikomai su lietuvių tautos tradicijomis ir įsitikinimais.“
Šiemet propagandinę nuomonę, kad LV atsako už jos veikimo metu prasidėjusį Lietuvos žydų persekiojimą ir naikinimą, netikėtai parėmė ir žinomi Lietuvos istorikai, filosofai, politologai, menininkai, paskelbę atvirą laišką, kuriame moraline klaida pavadino Lietuvos valstybės skirtą oficialią paramą Laikinosios Vyriausybės vadovo Juozo Brazaičio perlaidojimui. Artimiausiu metu „Atgimimas“ mėgins ieškoti atsakymų, ar J.Brazaitis buvo didvyris, pavyzdinis politikas, ar pagarbos nevertas vadovas, atsakingas už tai, kad Lietuvoje buvo sudarytos sąlygos Holokaustui?
Ridas Jasiulionis
