Kovo 4-ąją minime šv. Kazimierą

Šv. Kazimieras –
Lietuvos jaunimo globėjas

Šv. Kazimieras (1458–1484) gimė Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero III ir Austrijos princesės Elzbietos Habsburgaitės šeimoje. Vaikystėje gavo labai gerą išsilavinimą. Trylikametis Kazimieras buvo numatytas Vengrijos karaliaus sosto paveldėtoju, tačiau nesėkmingai susiklosčius karo žygiui grįžo į tėvynę tęsti mokslų ir talkinti tėvui įvairiuose valstybės reikaluose. Gyvendamas prabangiuose karaliaus rūmuose, Kazimieras pasižymėjo nepaprastu tyrumu, neturto meile, darbštumu ir jautrumu vargšams. Jis laikėsi griežtos dienotvarkės: rytą – šv. Mišios, dieną – darbas, vakare – ligonių lankymas, vargšų šelpimas. Intensyviai melsdavosi, ypač pamaldus buvo Švč. Sakramentui ir Dievo Motinai. Ypatingas savo gyvenimo taisykles šv. Kazimieras buvo suformulavęs taip: „Po Dievo labiausiai reikia mylėti teisingumą ir tiesą“; „Nieko nėra garbingiau pasaulio vadovams, kaip tarnauti Kristui vargdienių ir bedalių asmenyje“; „Verčiau mirti, negu susitepti“. Šv. Kazimieras sirgo džiova. Atsisakęs siūlomo neskaistaus būdo pratęsti savo gyvenimą, mirė 1484 m. kovo 4 d. per Mišias, būdamas tik 25-erių metų. Šv. Kazimieras buvo kanonizuotas 1604 m. 1634 m. popiežius Urbonas VIII paskelbė jį Lietuvos globėju; tuo pačiu metu jo kūnas buvo perkeltas į Vilniaus katedrą ir čia iki šiol gerbiamas puošniausioje koplyčioje. 1948 m. Pijus XII paskyrė šv. Kazimierą Lietuvos jaunimo globėju.