Lietuvos Nepriklausomybės 100-mečiui
(2 dalis)
Pirma dalis čia
Tęsiame pasakojimą apie Lenkijos ir Lietuvos pasienio gyventojų pastangas įtvirtinti ir apginti Lietuvos nepriklausomybę.
Seinijos pietiniuose pakraščiuose vyravo lenkai. Jų reikalus aktyviai palaikė dvarininkai. Pažymėtina, kad lenkai sujudo organizuotis anksčiau nei lietuviai, tad buvo už juos geriau įsitvirtinę. 1918 m. spalį Kapčiamiesčio lenkai įkūrė savo pašto įstaigą, kuri turėjo net savus pašto ženklus „40 groszy“. Pašto įstaigos vadovas Aleksandras Kiaulevičius įtikinėjo gyventojus, kad ten amžinai bus Lenkija. Vėliau, kai Kapčiamiesčio lietuviai įsteigė savo komitetą, lenkų veikėjai pasitraukė į Varviškės kaimą, kur buvo įsteigta vadinamoji Varviškės respublika.
Vietiniai lenkai, vadinami „mūsiškiais“, veikė miškuose. Į kaimus atklysdavo lenkų agitatorių. Ilgai Varviškės „miškinių“ niekas nevaržė. Jie tvarkėsi savarankiškai, kirto valstybės medžius, statėsi trobesius, medieną vežė į turgų. Kai 1919 m. lenkų karinės pajėgos puolė Seinus, „miškiniai“ dalyvavo karo veiksmuose, užpuldinėjo lietuvių miliciją Kapčiamiestyje. Varviškės gyventojai viešai atsisakė atlikti pilietines pareigas Lietuvai. Apie tai Seinų apskrities viršininkas 1920 m. kovo 5 d. rašte rašė Seinų apskrities komendantui:
Lietuvių baterija fronte ties Seinais
Seinų Apskrities Komendantui
Kadangi gyventojai: Arečku, Varviškės, Sventojansko, Bugedos, Kuodžiu, Sirbuškės, Igorgos ir Gerveliu kaim. nepildo jokiu pilietišku priedermiu, neduoda žiniu apie naujokus, valstybiniu ir kitu mokesčiu neužsimokėjo, pilevu neduoda, nors daugumas turi ginklus, apie leidimus ginklams laikyti nesirupina ir visus civilinės administrativinės valdžios įsakymus ignoruoja, todel siusdamas susirašinėjima prašau Tamstos įsakyti minėtu kaimu gyventojams pildyti civilinės valdžios reikalavimus arba priversti juos pildyti su pagalba kariškos jėgos.
L. e. p. Apskrities Viršininko pareigas Stravinskas.
Raštvedys (parašas)
Varviškės „mūsiškiai“ visiškai nepaisė Lietuvos valdžios, nevykdė jos įsakymų, vertė eigulius klausyti jų nurodymų. Tuos, kurie priešinosi, bausdavo arba grasindavo mirtimi. Į neutraliąją zoną atbėgdavo visokių plėšikų, dezertyrų, avantiūristų ir kitokių bastūnų. Užsukdavo ir kazokų bei grįžtančių iš Vokietijos rusų belaisvių. Varviškėje pradėjo telktis Lietuvos prijungimo prie Lenkijos šalininkai. Lenkų partizanų gretos čia stiprėjo. „Mūsiškiai“ pasivadino „nepriklausoma savivalda“, o vėliau – Varviškės „respublika“. Jos teritorija užėmė apie 30 km². „Respublika“ skelbėsi esanti nepriklausoma nuo Lietuvos ir Lenkijos. Jos tikslas – prijungti Lietuvą prie „Vidurinės Lietuvos“. „Respublika“ turėjo savo komendantą, antspaudą ir kt. Čia veikė gausūs lenkų karių daliniai. Jie puldinėjo Kapčiamiesčio, Kučiūnų, Lazdijų, Leipalingio, Liškiavos, Punsko, Rudaminos ir Veisiejų valsčių lietuvių miliciją ir partizanus. Lenkų partizanai turėjo kulkosvaidžių, šautuvų, granatų. Juos rėmė Lenkijos valdžia. Kai juos puldavo stipresnės lietuvių milicijos pajėgos, „mūsiškiai“ pasitraukdavo į Lenkijos pusę. Milicijai atsitraukus, jie sugrįždavo į savo buveines.
1923 m. kovo 23 d. buvo surengta karinė ekspedicija, kurioje dalyvavo apie 300 lietuvių karių ir šaulių. Per kautynes žuvo daug lietuvių ir „mūsiškių“. Vadinamoji Varviškės „respublika“ nustojo gyvavusi. Varviškės teritorijoje buvo palikta sustiprinta Lietuvos kariuomenės sargyba. Įdomu, kad „respublikos“ problema to meto Lietuvos spaudoje beveik neminėta.
***
Lenkai aktyviai veikė įvairiuose pasienio miestuose ir miesteliuose. 1918 m. prieš Kalėdas į Leipalingio valsčių atvyko lenkų agitatoriai. Jie ėmė kurstyti vietos gyventojus, kad šie išvytų lietuvių parapijos komitetą, o vietoj jo įsteigtų savo. Agitacijai atremti reikėjo daug pastangų. Čia aktyviai pasidarbavo vietos klebonas ir vaistininkas Laukaitis.
1918 m. pabaigoje Lazdijuose lenkai suorganizavo slaptą komitetą. Jis miesto „vaitu“ išrinko vietos gyventoją Busilą, o sekretoriumi Naciunską. Lenkų „vaitas“ Lazdijuose slapta veikė iki vadinamojo Seinų lenkų sukilimo. Busilas viešai kalbino žmones (neretai ir lietuvius) dėtis prie lenkų valdžios.
Lenkiški komitetai buvo įkurti Berznyko, Gibų ir Krasnapolio valsčiuose. Jie įsteigė lenkiškas mokyklas ir atsisakė dėtis prie Lietuvos. Iš pradžių šie valsčiai veikė nekliudomai, tik vėliau ten buvo pasiųsta Lietuvos milicija.
1918 m. baigiantis į Seinus atvyko lenkas Sadovskis, kuris sakėsi esąs lenkų valdžios paskirtas eiti Seinų apskrities viršininko pareigas. Jis kalbino lietuvių komitetą ir miestelėnus geruoju dėtis prie lenkų. Matydamas, kad nieko iš to neišeis, žmones pradėjo gąsdinti Varšuvos intervencija. Seinų valdžios atstovai atsisakė bendradarbiauti su Sadovskiu ir liepė jam iš Seinų krašto išsinešdinti.
Anų įvykių dalyvis ir liudininkas Jurgis Ramanauskas savo atsiminimuose rašo: „1918 m. lapkričio 25 d. mečiau mokytis Marijampolėje ir grįžau į savo tėviškę, kad galėčiau kuo nors prisidėti prie atgimstančios Lietuvos darbo. Kiek laiko pabuvęs tėviškėje, pasibastęs apylinkėse, kalbindamas vyrus prisidėti prie organizuojamos vietos valdžios, nuvykęs į Seinus įstojau į organizuojamą miliciją.
Iš pradžių tėvas, lyg ir prikaišiodamas, kalbėjo, kad geriau eičiau mokytis, kaip ir kiti ūkininkų vaikai. (Seinuose buvo įsteigta „Žiburio“ gimnazija, kurioje tada mokėsi daug jaunimo). Bet matydamas, kad manęs neperkalbės, tėvas liepė mamytei įdėti kepalą duonos, gerą bryzą lašinių, kietą sūrį ir pats nuvežė į Seinus, žadėdamas vėliau daugiau maisto atvežti, nes iš karto, po vokiečių okupacijos, neperdaugiausiai ir turėjo. Vėliau tėvai dažnai mane lankydavo ir vis netuščiomis. Kiti ūkininkai savo vaikus taip pat atvežė „su kraičiu“, tik vargšai dvarų darbininkai – bernai, atvykdavo tuščiomis. Bet ir jie neturėjo didelio vargo, nes maistu dalindavomės, be to, kiek galėdama, rūpinosi ir vadovybė. Jei kuris mūsų valgėme savo maistą, tai mūsų „porcija“ likdavo kitiems. Buvo ir tokių ūkininkų, kurie vaikų neturėdami ar negalėdami leisti į savanorius šelpė maistu. Pirmomis dienomis milicijai maisto produktų daug pristatydavo Kučiūnų klebonas kun. Galeckas, kuris net iškeptą duoną atveždavo. Tada visi lietuviai nuoširdžiai, niekieno neverčiami, prisidėjo kuo tik kas pajėgė.“
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl