Lietuvos Nepriklausomybės 100-mečiui
(Tęsinys)
Seinų „Žiburio“ gimnazijos auklėtinis, laisvės kovų dalyvis K. Mikalonis anų dienų įvykius pasakoja: „1919 m. rugpjūčio 23 d. švintant išgirdome smarkų šaudymą. Kuriam laikui praslinkus, rodos, jau saulei patekėjus, pajutome, kad mūsų bendrabutis lenkų partizanų apsuptas. Bėgti jau nebuvo laiko, o gintis neturėjome kuo ir teko pasiduoti likimui. Lenkai, įsiveržę į bendrabutį, iš pradžių mus pavaišino lazdomis. Vėliau pradėjo kratyti ir suiminėti mokinius. Ką su mumis rengėsi daryti – nežinojome, tik viena buvo aišku, kad teks kentėti, o gal ir dar blogiau. Tai buvo matyti iš jų žiauraus su mumis „pasisveikinimo“. Kilo mintis bėgti, bet kaip, nes miestas ir apylinkė pilnas ginkluotų lenkų partizanų. Bet mūsų bendrabutis buvo šiapus miesto. Reikėjo prabėgti vieną gatvę, per pusę kilometro lygumos, o toliau jau „Borkaus“ miškas. Tas teikė mažutį žiburėlį vilties.
Pasitarėme su draugu Alksniniu ir nusprendėme žūt būt pamėginti. Pataikę patogų momentą, leidomės į kojas. Tikiu, kad nė vienas lenktynių bėgikas taip nespiria kojų dėl pereinamosios taurės, kaip tada mudu. Lenkai greit mudu pastebėjo ir ėmė vytis, apšaudydami iš šautuvų. Išbėgus į lygumą, aplink mus kulkos arė smėlį. Kojoms dar pridėjome garo. Jei mus pavys, aišku, pražuvę. Apie nukovimą nebuvo laiko galvoti, tik bijojome, kad nesužeistų arba nepradėtų vytis raiti. Mūsų laimei, jie neturėjo arklių ir vijosi pėsti. Sunkiai atgaudami kvapą, pasiekėme miško pakraštį. Pasidarė kiek lengviau, bet lenkai šaudydami vijosi mus toliau ir galėjome nustoti jėgų, reikėjo miške pasislėpti. Kaip tik priešais mus pasitaikė pelkė – kupstynas, apaugęs didelėmis žolėmis, viksvomis. Kupstai gera buvo slėptuvė nuo kulkų, o žolės mus pridengė nuo lenkų akių.
Partizanai mūsų nerado. Čia atsikvėpę pasileidome per mišką Lazdijų kryptimi. Pakeliui užsukome į mano tėviškę, Beviršų km. (Lazdijų val.), kur gavau pas kaimynus karinį šautuvą ir 5 šovinius. Iš čia leidomės toliau, ieškodami iš Seinų pabėgusių mūsų kareivių. Komendantūros kareivius radome prie pat Lazdijų, besirengiančius pulti miestelį. Čia paaiškėjo, kad tuo pačiu laiku, kai lenkų partizanai puolė Seinus, Lazdijų miestelio išsigimėliai, Lenkijos agitatorių paveikti, nuginklavo mūsų miliciją ir suorganizavo savo „valdžią“. Reikėjo juos likviduoti. Sukilėliai buvo ginkluoti kariniais šautuvais. Prie kareivių prisijungėme ir mudu su Alksniniu. Kadangi aš turėjau tik 5 šovinius, tat teko labai taupyti, šaudžiau tik į tikrą taikinį. Be to, mano šautuvas neišmesdavo šovinio tūtelės. Tai kartą iššovus, reikėdavo viela iškrapštyti tūtelę iš vamzdžio.
Užėmus Lazdijus, panašų į mano šautuvą įsigijo ir Alksninis. Abu turėdami šautuvus, kad ir be šovinių, jautėmės kur kas drąsiau.
Lazdijuose atstačius tvarką, buvo pradėta rengtis vaduoti Seinus. (…)
Mes turėjome žinių, kad jų [lenkų] pirmosios sargybos yra Pockūnuose, netoli Seinų. Šiam veiksmui buvo paskirti kareiviai, o aš turėjau juos vesti. Išvykome. Pasinaudoję nakties tamsa, prišliaužėme prie pačių jų sargybų ir jas likvidavome. Dabar galėjome laisvai slinkti prie Seinų; sargybų netrukdomi. (…)
Jau švito, kai pasiekėme Seinų miestą. Lenkai per vėlai mus pastebėjo. Iš abiejų pusių pasipylė ugnis. Mes žengėme pirmyn. Pirmuoju ėjo mūsų vadas Kemėžis, net nepriguldamas. Mūsų vadą tik stebuklas iš mirties gelbėjo. Visą laiką jis ėjo prieš ugnį pirmas, visai nesislėpdamas, ir mus ragino pirmyn. Nė viena priešo kulka jo nekliudė… (…)
Iš antros pusės ėjo mūsų antra grupė, kur taip pat pirmuoju (kaip pasakojo kiti) ėjo karininkas Petras Kalikauskas. Netikėto puolimo panikos apimti lenkų partizanai spruko, kur kuris išmanė, kiti mėgino gintis, tačiau jiems nevyko, nes mes karštai spaudėme. Kol saulės spinduliai apglėbė miestą, jis buvo vėl tikrų savo šeimininkų valdžioj. (…)
Galutinai išvalius iš Seinų miesto lenkų partizanus, nuvykau į savo bendrabutį, į kurį atsinešiau ir rastąją vėliavą. Čia bendrabučio vedėja Matulevičiūtė pavaišino užkandžiais, nes buvau gerokai išalkęs. Mudviem besidalinant išgyventais įspūdžiais, atėjo mokytojas Tijūnaitis ir pranešė, kad lenkai vėl užima Seinus, ir patarė man skubiai slėptis. Staigi žinia paveikė kautynėse išvargintus mano nervus, ir aš suspėjau pačiupti tik šautuvą, šovinius ir milinę. Nespėjau pasiimti net savo pinigų (500 aukso rublių, kuriuos mokslo reikalams buvau paveldėjęs po tėvo mirties), ir pasileidau bėgti vėl tais pačiais keliais, kaip ir pirmą kartą. Lenkai, apšaudydami smarkia ugnimi, mane vijosi, bet vėl pavyko pasprukti. Pasivijau mūsų kareivius ir su jais atvykau į Lazdijus. (…)
Tais pat metais mums nepavyko sugrįžti į Seinus, nors ir buvo suorganizuota dar viena ekspedicija Seinus vaduoti. Mūsų gimnazijos auklėtiniai, lyg našlaičiai, išsisklaidė po kitas gimnazijas. Vieni išvažiavo į Alytų, kiti į Marijampolę, Kalvariją ir kitur, o kai kurie pasiliko savo tėviškėse partizanais arba nuėjo į kariuomenę savanoriais, kai kurie stojo į Karo mokyklą.“
Apie 1919 m. Seinų įvykius nemažai įdomios medžiagos galima aptikti VRM Piliečių apsaugos departamento (1930 m.) leidinyje. Čia, tarp kitko, rašoma, kad po to, kai vokiečiai apleido Seinus, kitą dieną, 1919 m. rugpjūčio 22-ąją, lenkų kariuomenė, persirengusi civiliniais drabužiais, puolė miestą ir po kautynių jį užėmė, paimdama į nelaisvę keletą lietuvių milicininkų. Rugpjūčio 26 d. Lietuvos kariuomenė ir milicija dar kartą puolė Seinus. Po kelių valandų jie paėmė miestą. Antrajame puolime dalyvavo nemažai partizanų iš Rudaminos, Lazdijų, Kučiūnų. Ne visi jie buvo tinkamai apginkluoti, stokojo ginklų, amunicijos ir drausmės. Buvo ir tokių, kurie pusiaukelėje pasitraukė. Lietuvių pajėgos nebuvo stiprios, todėl jie dar tą pačią dieną Seinus apleido.
Kaip prisimena Jurgis Ramanauskas, lenkų kariuomenė iš pradžių telkėsi tik apie Seinus. Vėliau užėmė teritoriją iki administracinės linijos.
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl