Lietuvos nepriklausomybės 100-mečiui
Povilo Matulevičiaus knygnešystė nekelia abejonių, kaip ir išlikę jo materialūs darbai (minėti bažnyčios laiptai, akmens indai šventintam vandeniui ir kt.). Tačiau kas kita faktografinė medžiaga, kas kita žmonių pasakojimai.
Žinios apie P. Matulevičiaus veiklą iki galo nėra aiškios. Antai kodėl Lietuvos knygnešių istoriografijoje jis minimas ganėtinai vėlai, tik po to, kai apie jį pradėjo rašyti B. Kviklys ir Lenkijos lietuvių „Aušra“, kodėl apie P. Matulevičių neužsiminta V. Merkio knygoje Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias 1864–1904 (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994)? Atsakymas į pastarąjį klausimą gan paprastas: V. Merkys nemini P. Matulevičiaus, nes nebuvo jo bylos, mat jis nebuvo nei sulaikytas, nei baustas už knygnešystę.
Pasižiūrėkime, ką Vytautas Merkys rašo apie kitus mūsų krašto knygnešius.
Markevičius Vincas. Gimė 1866 m. XI 27 d. Giluišių kaime netoli Punsko, Suvalkų apskr. Ten ir gyveno. Turėjo ūkį. Nuo 1896 m. knygnešys. Pats vykdavo į Tilžę, spaudą dažniausiai įsigydavo O. Manderodės knygyne. Be religinių, dažniausiai imdavo laikraščių, kalendorių ir kitų leidinių. Iš karto gabendavo spaudos už 150–200 rublių ir daugiau. 1902 m. prie Ragožėnų, netoli Vižainio, neteko knygų už 300 rublių. Jas pasienio sargybiniai rado laikinai paslėptas rūsyje, kai samdyti nešėjai buvo pernešę per sieną. Iš pasienio paprastai veždavo savo arkliu. Pėsčias toli keliauti negalėjo, nes buvo be kojos. Kitą kartą įkliuvo per kratą. Iš jo buvo paimta O. Manderodės sąskaita knygoms. Atsipirko kyšiu Vižainio muitininko žmonai. Mirė 1938 11 01. Palaidotas Sangrūdoje. […]
Petruškevičius Karolis, Jono. Gimė apie 1859 m., gyveno Žagariuose […]. Su lietuviškomis knygomis įkliuvęs P. Varpulevičius sakė, kad jis rekomenduotas alytiškio V. Dargio spaudą gaudavo iš K. Petruškevičiaus. Šis P. Varpulevičiui davęs kelias lietuviškas knygas. Caro 1879 03 26 paliepimu Petruškevičius atiduotas vieniems metams policijos priežiūrai gyvenamoje vietoje.
Kaluškevičius Jonas (1862 – po 1939), gim. Cirailių km., Seivų vlsč., Suvalkų apskritis, valstietis, tėvai turėjo apie 26 margus žemės. […] Punske vieną kartą rasta 40 liet. maldaknygių; valsčiuje teko pasirašyti, kad daugiau nebeplatins. Antrą kartą per kratą spėjo knygas atiduoti pažįstamiems žmonėms ir Kolietnyke (policija paėmė keletą liet. kalendorių; byla buvo nutraukta dėl spaudos draudimo panaikinimo).
Kaminskas Vincas, gyv. Kampuočių km., Seivų vlsč., Suvalkų apskr., 1901 11 11 ziemskinis stražnikas iš jo atėmė „Aukso altorius“. […]
Kazlauskas Jokūbas, Jokūbo, valst., gyveno Krasnopolio vlsč. […] 1904 07 19 pasienio sargybinis jį sulaikė prie Virbalio ir atėmė „Aukso altorius“.
Mūsų krašto lituanistas, dabar pensininkas, Algis Uzdila straipsnyje „Kovotojai be ginklo“ (Aušra, 2008, nr. 5) rašo, kad jo [Povilo Matulevičiaus – red.] byla buvo surašyta Maskvoje ir už šią galvą žandarai žadėjo daug rublių.
Labai mįslingas pasakojimas, kad Maskvos archyvuose yra dokumentai, liudijantys, jog žandarmerija knygnešį Povilą Matulevičių turėjo įregistravusi savo kartotekose kaip ieškomą nusikaltėlį, kad šiuos dokumentus yra matę prof. Antanas Tyla bei mūsų krašto istorikas dr. Bronius Makauskas. Pastarasis, paklaustas apie šį faktą, paaiškino, kad iš prof. Antano Tylos lūpų apie tai buvo girdėjęs, bet pats tokių dokumentų nėra matęs.
Prof. Antanas Tyla šiuo klausimu atsakė štai ką: Maskvoje yra Policijos departamento archyvas ir Ypatingųjų bylų fondas. Esu žiūrėjęs tik pirmąjį. Tačiau knygnešio Povilo Matulevičiaus bylos ar kortelės aš nemačiau. Suvalkijos knygnešių bylos yra Varšuvoje, Varšuvos generalgubernatoriaus fonde. Tik jis labai sunaikintas. Teiravausi prof. Vytauto Merkio, jis Maskvoje irgi nėra matęs medžiagos apie jūsų krašto knygnešį Povilą Matulevičių.
***
Kaip teigia žymiausio Punsko parapijos knygnešio Vinco Markevičiaus anūkė Gražina Markauskienė, jos senelis savo užrašuose mini kun. Simoną Norkų, Vincą Kaminską iš Kampuočių kaimo, seseris Kraužlytes iš Punsko, Andrių Alušką iš Radiškės kaimo, bet apie P. Matulevičių neužsimena, nors gyveno nuo jo vos per porą kilometrų.
Iš rašytinių šaltinių ir žmonių pasakojimų žinome, kad Punsko krašte, be minėtų knygnešių, darbavosi: Agota Valinčiūtė ir Milončius iš Navinykų, Povilas Kupstas iš Punsko, Petras Mikolainis-Noveskis, Juozas Kancleris, A. Milukas, Lipskas, Jonas Juozas Durtonas ir kt.
Galime spėlioti, kiek Lietuvoje buvo knygnešių, kiek jų pastangomis pernešta knygų. Jolanta Dapkevičiūtė knygelėje Knyga Seinų-Punsko krašto lietuvių kultūroje mini, kad platinant ir laikant lietuvių spaudą Rusijos imperijoje įkliuvo 2 899 asmenys, kai kurie ir pakartotinai. Iš jų 498 asmenys buvo iš Suvalkų gubernijos. Lietuvos istoriografijoje galime aptikti, kad 1891–1893 m. sieną saugoję žandarai konfiskavo 37 718 lietuviškų knygų ir laikraščių; 1900–1902 m. – 56 182, o 1889–1904 m. – 234 300 lietuviškų leidinių. Spėjama, kad į persekiotojų rankas pakliūdavo ir būdavo sunaikinama apie 6 proc. leidinių tiražo.
Sigitas Birgelis, punskas.pl