Krepšinis lietuviui – tai antroji religija, tai gyvenimo būdas, tai žaidimas, sutampantis su tautiniu temperamentu. Lenkų žurnalistų pastebėta, kad Lietuva pasaulyje išgarsėjo kaip krepšinio šalis. Didesni kaimynai iki šiol pasigenda sporto šakos, kuri būtų tapatinama su jų valstybe. Pasak jų, Lietuvoje trys milijonai krepšinio žaidėjų, trys milijonai teisėjų ir trys milijonai palaikymo komandos narių. Kur Lietuva bežaistų, matoma trispalvėmis pasipuošusi, aistringa palaikymo komanda. Krepšinio tėvynė Amerika pagarbiai vertina Lietuvos galimybes.
Mūsų šalį garsina ne tik dabartiniai klubai, tituluota vyrų rinktinė, bet ir moterys. Jos 1938 metais tapo Europos vicečempionėmis.
1938 metų spalio 8 dieną į Italiją išvyko Lietuvos rinktinė. Be trenerio Felikso Kriaučiūno, į palydovus įsipiršo dar nieko bendro su krepšiniu neturintis asmuo. Sunku šiais laikais įsivaizduot, kad nebuvo gydytojo, masažistų, o treneriui net nebuvo aišku, kaip bus skaičiuojami taškai ir kuo baigsis turnyras, jeigu… bus surinktas vienodas kiekis taškų!
Pirmenybėse dalyvavo 5 valstybės: Lietuva, Italija, Prancūzija, Šveicarija ir Lenkija. Pirmose varžybose Lietuva 23:21 įveikė favoritę ir karštai saviškių palaikomą Italijos rinktinę. Brangi tai buvo pergalė ir gera sėkmingos ateities pranašystė. Treneris primindavo, kad garbingai atstovaujama Lietuvai, kad ginama Jos garbę, kad tėvynėje broliai ir seserys laukia gerų žinių. Rinktinės vadovas jautė didelę atsakomybę savo valstybei, kitaip negu šių laikų kai kurie ministrai.
Kitos varžybos – Lietuvos ir Šveicarijos – baigėsi rezultatu 28:10. Ši persvara rodo pranašumą ir galutinės sėkmės viltį.
Susitikimas su Prancūzija baigėsi 20:14 Lietuvos naudai. Italų laikraščiuose didelė antraštė skelbia: „Lietuva, nugalėdama Prancūziją, įrodo, kad yra nepaprasta komanda“.
Varžybos su Lenkija. „Lietuvos aido“ žurnalistai apie būsimas varžybas rašo: „Rytoj rungtynės su Lenkija, tai visos aukštesnės už mūsiškes ir storesnės už mūsų merginas, bet svoriu ar ūgiu pergalė dar nepasiekiama, šiaip ar taip rytoj bus atkakli kova“. Krepšininkės gavo daug sveikinimų ir padrąsinimo telegramų iš Lietuvos. Maloniai sujaudintos jautė, kad jų žygiai sekami su ypatingu susirūpinimu. Varžybos su Lenkija buvo labai atkaklios ir sunkios, Lietuva pralaimėjo 21:24.
Pirmenybėse pagal surinktus taškus laimėjo Italija, antroji buvo Lietuva, trečioji – Lenkija. Lietuvos atstovė Miuleraitė pripažinta geriausia Europos žaidėja, o keturios žaidėjos pateko į geriausiųjų dešimtuką. Lietuva tapo vicečempione, sulaukė didelio Italijos ir Europos spaudos dėmesio.
Apie Lietuvos krepšininkes originaliai pasisakė tuometinis Krepšinio sąjungos generalinis sekretorius W. Jones. Paklaustas apie penkias geriausias Europos krepšininkes, jis atsakė: „Pirma lietuvaitė, antra lietuvaitė, trečia lietuvaitė, ketvirta lietuvaitė, penkta lietuvaitė!“
Treneris Feliksas Kriaučiūnas pripažintas geriausiu Europos treneriu. Jis patikino: kol galėsime, padėsime, kad Lietuva liktų žymioji krepšinio šalis. „Lietuvos aide“ rašyta: „Nors nelaimėjome meisterio titulo, bet mūsų sėkmė nemažesnė, negu pernai vyrų Rygoje“.
Sovietams okupavus Lietuvą, dalyvauti tarptautinėse rungtynėse nebuvo įmanoma. Į užsienį pasitraukė daug stiprių žaidėjų. Naujoji karta žaidė sovietų rinktinėje. 1976 ir 1980 m. olimpinį auksą laimėjo A. Rupšienė, 1980 m. V. Beselienė.
Atgavusi nepriklausomybę Lietuva sėkmingai pasirodo tarptautinėse varžybose. Štai XXVI Europos moterų krepšinio varžybose, vykusiose 1997 m. Vengrijoje, čempionėmis tapo Lietuvos atstovės.
Tik pamanykit – senesniais laikais krepšinį su panieka vadindavo „bobiška zabova“!
Jurgis Černelis, punskas.pl
kvailoka sportą lyginti su religija…