Gruodžio 1 dieną Lenkijos lietuvių krašte lankėsi Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos delegacija. Jai vadovavo Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė. Delegacijos sudėtyje buvo Lietuvos liaudies kultūros centro direktoriaus pavaduotoja, Etninės kultūros skyriaus vedėja Vida Šatkauskienė ir Tautodailės skyriaus vyriausioji specialistė Teresė Jurkuvienė. Susitikimo iniciatorius – LR konsulato Seinuose vadovas Vaclavas Stankevičius. Akivaizdu, kad jam rūpi šio krašto kultūra, kurios palaikymui ir klestėjimui reikalingas ne tik vietos gyventojų, bet ir Lietuvos dėmesys. Remiantis portalo punskas.pl interviu su I. Seliukaite, toks susitikimas pirmą kartą vyko konsulato dėka. Anot V. Stankevičiaus, reikia palaikyti tradicijas, organizuoti šventes, bet būtini darbiniai susitikimai su Kultūros ministerijos atstovais, kurie išklausytų, kokios yra šio krašto lietuvių kultūros puoselėtojų problemos, ir padėtų jas spręsti kartu.
Delegacija lankėsi Seinų „Lietuvių namuose“, Punsko kultūros namuose, susipažino su muziejaus ,,Senoji klebonija‘‘ padėtimi ir tautodailės dirbtuvių ,,Šimtavirvis‘‘ problemomis. Kadangi teko dalyvauti pokalbyje, kuris vyko dirbtuvėse, tad apie tai plačiau. Čia aktyviai vyksta įvairių sričių tautodailės užsiėmimai, juostų pynimas, vijimas, audimas, audimas ant senovinių staklių, staltiesėlių nėrimas ant rėmų, vilnos kaišymas, sodų rišimas, popierinių užuolaidėlių karpymas, siuvinėjimas, verbų rišimas, margučių marginimas ir kt. Šiuo metu dažniausiai lankosi mokyklinis jaunimas. Didžiausia LLEKD dirbtuvių problema susijusi su lėšų trūkumu. Norint, kad darbas jose vyktų, būtina turėti finansinę paramą, kuri padėtų nuolatos papildyti darbui reikalingas medžiagas, žaliavas, įrangos detales ir pan. Svarbiausia surasti lėšų bent kiek sumokėti čia visuomeniniais pagrindais dirbantiems specialistams: audėjoms, staliui ir pan. A. Vaicekauskienė teigia, kad draugija stengiasi nuolatos ieškoti pagalbos rašydama projektus tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje. Pasirodo, kad labai dažnai jie nebūna patenkinti dėl didelio konkurencingumo. Vienintelis fondas Lietuvoje, kuriam nuo šių metų galima rašyti paraiškas, tai Lietuvos kultūros fondas, tad nuolat tenka sukti galvas, iš kur semtis reikalingų draugijos gyvavimui lėšų. Kadangi „Šimtavirvis“ buvo įkurtas projekto dėka, jis turi tam tikrų įsipareigojimų – per penkerius metus privalo ne tik gyvuoti, bet ir sugebėti išsilaikyti. I. Seliukaitė pripažįsta, kad Lietuvoje panašių kultūros centrų yra tikrai nemažai, kurie gavę Europos Sąjungos finansavimą, įsigijo puikią įrangą, bet juose trūksta etatinių darbuotojų. Po to jie susiduria su patalpų išlaikymo problema.
„Šimtavirvio“ dirbtuvių Punske situacija yra geresnė tuo atžvilgiu, jog nereikia mokėti už nuomą, bet darbai organizuojami ir vykdomi visuomeniniais pagrindais. Lietuvos amatų centrai neretai organizuoja mokamus edukacinius užsiėmimus, į kuriuos atvyksta ne tiek vietiniai, kiek kitų miestų mokyklinio amžiaus vaikų grupės. Vienas iš tokių pavyzdžių – pirmasis Lietuvoje įkurtas Angelų muziejus Anykščiuose. Ten galima apžiūrėti ir net pasigaminti skirtingų formų ir iš įvairių medžiagų angeliukus. Šiuo metu, prieš Kalėdas, visa Lietuva vyksta ten, kad pasigamintų savo išskirtinius angeliukus. Kaip sako I. Seliukaitė, šis muziejus per gruodį metams užsidirba pinigus. O norint tai padaryti, būtina turėti tikslų planą ir gerą veikimo strategiją. Tikriausiai sudėtinga būtų „Šimtavirvyje“ panašų dalyką įgyvendinti, pavyzdžiui, naudojantis staklėmis. Deja, bet neįmanoma žmogaus pasodinti prie staklių ir leisti jam ką nors pasigaminti. Tai jau yra susiję su amato mokslu, bet ne su kiekvienam prieinamu užsiėmimu. LLEKD nariai sako, kad jie panašiai veikia, bet susidomėjimas tikrai nėra toks didelis kaip įvardinto Angelų muziejaus atveju. Atkreiptas dėmesys, kad Punsko dirbtuvių tautodaile daugiausia susidomėję atvykstantys ne iš savo krašto ir ne iš Lietuvos. Šiek tiek tai neramina etninės kultūros puoselėtojus, tačiau Kultūros ministerijos atstovai nemato čia jokios problemos. Jeigu „Šimtavirviui“ rūpi išsilaikyti ir palaikyti tradiciją, nėra jokio skirtumo, kokios tautybės žmonės jame lankysis. Galbūt reikėtų pasidžiaugti, kad lietuvių veikla domisi kitų kultūrų atstovai, nes kartais tik populiarinimo keliu vieni ar kiti dalykai išlieka. Kaip tikino svečiai, nereikia nieko bijoti, nes tokiu būdu nepardavinėjama nei tauta, nei tautiškumas. Be jau paminėtų klestėjimo idėjų, buvo pateikta dar viena – kooperavimosi su kitais Lietuvos netoli esančiais centrais, kurie, kaip teigia punskiečiai, tikrai yra atviri Lenkijos lietuviams. I. Seliukaitė pastebėjo, kad Punske yra nemažai nenaudojamų pastatų, kuriuose būtų galima ką nors veikti. Nors jie nepriklauso LLEKD, kažin ar reikalui esant susitarus nebūtų įmanoma pasinaudoti jų patalpomis.
Susitikimo dirbtuvėse metu paliesta buvo dar viena problema – Lietuvos žmonių nesusidomėjimas užribyje gyvenančiais lietuviais. Į šį kraštą labai mažai atvyksta ekskursijų iš Lietuvos, kurios norėtų susipažinti su savo tautiečiais ir jų gyvenimu. Kultūros ministerijos atstovės pripažino, kad Lietuvos švietimo sistemoje savąja kultūra labai mažai domimasi, patys lietuviai nežino, ką Lietuvoje turi, todėl nereikia viltis, kad jie norės žinoti, kas yra už savos valstybės ribų. Todėl neturėtų mūsų stebinti, kad pačia lietuvių kultūra domisi ne, kaip pasakytume, saviškiai, o svetimtaučiai. Tai tikrai nenaujas procesas, vykstantis ne tik Lenkijos lietuvių krašte. Tad kaip bebūtų keista, nemalonu ar nejauku, verta pagalvoti apie atvirumą kitiems. XXI amžiuje mažos tautos susiduria su dideliais išlikimo iššūkiais. Labai gražu, kai vaikai mina tėvų pramintais takais, bet dar gražiau, kai kultūros kraitis yra ir gerbiamas, ir negailima jo atverti kitiems.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl