Galima skaičiuoti, kiek dienų ar savaičių gyvavo Lietuvos valstybingumas 1941 metų vasarą, bet niekas nepaneigs, kad jis gyvavo. Galima kartoti, kad Lietuva kapituliavo 1940 metais, bet niekas nepaneigs, kad ji sėkmingai sukilo 1941-ųjų birželį. Visa tai birželio 23-iąją iškelia į vieną gretą su Vasario 16-ąja ir Kovo 11-ąja. (Prof. Edvardas Gudavičius)
Vertingiausias yra sąrašas tų, kurie pasirašė.
Įsidėmėkime šias pavardes – šie žmonės gyvena tarp mūsų, beveik visi jie tituluoti, jie moko mūsų vaikus, jie yra kvislingai*. Kvislingai ta prasme, kad dėl bestuburiškumo, fariziejiškumo, konjunktūros ar nesusigaudymo pasirašė visiems laikams „aš esu prieš savo tautą“.
Jie paniekino tuos 6000 vyrų, iš kurių virš 2000 žuvo, jų auką, kurios vienintelis tikslas buvo nuplauti gėdą dėl nesipriešinimo prievartautojui. Jie paniekino Antaną Morkūną, studentą, vieną pirmųjų žuvusį, jie paniekino Juozą Savulionį, kuris išgelbėjo Aleksoto tiltą nuo susprogdinimo, jie paniekino drąsųjį leitenantą Joną Dženkaitį, kuris vienas su keletu bendražygių neleido sovietų divizijoms pereiti tiltą ir kuris mirė nuo žaizdų, jie paniekino mano mokyklos laikų draugo Algimanto Žižiūno tėvą, žuvusį ir palikusį jį našlaičiu, kurio kapą tik slapta galėjo lankyti. Jie paniekino tuos neatpažintus žuvusius, kuriuos teko laidoti bendrame kape. Jie visi juk galėjo ramiai laukti, kol ateis vokiečiai, nesikišdami į dviejų drakonų ardynes. Bet jie, menkai ginkluoti, stojo į mūšį vardan tautos garbės, vardan efemeriškos nepriklausomybės, kuri greit buvo užsmaugta.
Prie jų kapų – o jų buvo 87 – Juozas Brazaitis ištarė pranašiškus žodžius: „Kiekvienas idealistas, pasirinkęs Tėvynės gynėjo lemtį, tikėjo pergale ir troško gyventi. Jie ne tiek bijojo priešų ir mirties, kiek bijojo, kad tautiečiai nesupras jų aukos ir pamirš juos“.
Jie, tie iš sąrašo, padarė dar daugiau – jie juos išdavė.
Tikiu, kad ne visi, kurie pasirašė, padarė tai laisva valia. Gal būt jiems pritrūko atsparumo atsispirti virtuoziškam virtualiam šantažui; niekaip negaliu patikėti savo akimis, matydamas ten kai kurias pavardes.
Bet yra kaip yra – jos ten įrašytos šalia oportunistų, žemgrobių, amžinų kompromisierių, intelektualinių plepių ir panašios faunos. O kas parašyta – kirviu neiškirsi. Taip sako tautos išmintis ir atmintis, kuri, beje, išdavystei yra negailestinga.
A.Patackas. alkas.lt
_____________________________
*kvislingas – pagal Norvegijos fašistų veikėjo V.Kvislingo (Quisling), padėjusio vokiečiams okupuoti Norvegiją, pavardę; išdavikas, priešų bendrininkas.
_________________________________________
Atviras laiškas dėl Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio iškilmingo perlaidojimo
Mes, žemiau pasirašiusieji Lietuvos piliečiai ir jų palikuonys, ryžtingai pasisakome prieš Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos Seimo, Kauno miesto pareigūnų ir kitų oficialių asmenų sprendimą pagerbti 1941 m. birželio–rugpjūčio mėnesiais – nacių okupacijos metu – veikusios Laikinosios Lietuvos Vyriausybės vadovą Juozą Ambrazevičių, išeivijoje pasivadinusį Brazaičiu.
Daugelis lietuvių siekė išsivaduoti iš stalinistinės okupacijos 1941 m. birželį. Antisovietinio sukilimo dalyvių motyvus, žodžius ir veiksmus derėtų vertinti individualiai. Tačiau sukilimas buvo lydimas antisemitinės retorikos, naciams palankių atsišaukimų, ir prievartos prieš nekaltus civilius.
Laikinoji Vyriausybė, be abejonės, buvo įkvėpta ir vedama Lietuvos Aktyvistų Fronto, kurio antisemintinė ir autoritarinė programa yra išsamiai pagrįsta istoriniais šaltiniais. Vyriausybės retorika, veiksmai ir bendradarbiavimas su Vokietijos valdžia, neišvengiamai kompromituoja jos teisėtumą ir moralinį statusą. Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, būdamas tos Vyriausybės Ministru Pirmininku, negali išvengti atsakomybės dėl jos veiksmų.
Išlikusi dokumentinė medžiaga liudija, kad J. Ambrazevičiaus-Brazaičio vadovaujama Laikinoji Vyriausybė neatsiribojo nuo pronacistinę politiką aktyviai palaikiusių Kazio Škirpos ir jo įsteigto Lietuvių Aktyvistų Fronto. Maža to, visą savo gyvavimo laikotarpį Laikinoji Vyriausybė deklaravo siekį prisidėti prie Europos sutvarkymo „naujais pagrindais“ ir vykdė naciams palankią politiką. Verta prisiminti faktą, kad Laikinoji Vyriausybė priešų ieškojo ir tarp lietuvių inteligentijos, pavyzdžiui, tarp Vytauto Didžiojo Universiteto profesūros atstovų.
Vyriausybė, kuri dalį savo piliečių atidavė diskriminacijai ir persekiojimui, o vėliau negynė jų nuo masinių žudynių, kurias vykdė okupantai ir jų kolaborantai, negali vienareikšmiškai teigti kovojusi už laisvę. Su žmogiškumu prasilenkiantys žodžiai ir veiksmai visiems laikams aptemdė ir suteršė visa tai, ką Laikinoji Vyriausybė tariamai pasiekė nesėkmingai bandydama įtvirtinti Lietuvos suverenitetą. Ko vertas suverenitetas, kurio įgyjimo kaina – nekaltų žmonių kraujas?
Neseniai įvyko valstybės remiama Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio perlaidojimo ceremonija. Ši ceremonija, ir ją lydėjęs šio žmogaus gyvenimo ir veiklos iškilmingas minėjimas buvo didelė moralinė klaida. Aukštintas ir lyderiu laikomas buvo žmogus, kuris neišlaikė pagrindinio lyderystės egzamino, nes nebuvo teisingas ir neužstojo nekaltų bendrapiliečių.
Mirusiojo šeima ir draugai turi teisę į privačią ceremoniją. Tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybė, oficialieji asmenys ir kiti iškilmėse dalyvavę šalies pareigūnai, viešai pagerbdami Juozą Ambrazevičių-Brazaitį bei skirdami lėšų jo perlaidojimui bei paminėjimui, daugeliui žmonių sukėlė sumaištį dėl pamatinių vertybių, kuriomis remiantis sukurta Lietuvos Respublika.
Pareigūnai, kurie atsisakė dalyvauti paminėjime, turėtų būti teigiamai įvertinti.
Visgi turime padaryti dar daugiau. Todėl tvirtai ir vienareikšmiškai sakome, kad
– smerkiame nekaltų Lietuvos piliečių ir visų kitų žmonių persekiojimą ir naikinimą, vykdytą Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio vadovaujamos Laikinosios Vyriausybės valdymo metu;
– kritinis Laikinosios Vyriausybės žodžių ir veiksmų įvertinimas nėra kurios nors vienos žmonių grupės ar organizacijos reikalas. Tai principinis visų Lietuvos piliečių reikalas;
– Lietuvoje turi būti ginamos visų žmonių teisės ir orumas;
– net ir reikšmingi pasiekimai neturi būti išaukštinti, jei dėl jų buvo aukojamos žmogaus teisės ir orumas.
Pasirašė:
prof. dr. Egidijus Aleksandravičius
doc. dr. Milda Ališauskienė
prof. dr. Auksė Balčytienė
dr. Eglė Bendikaitė
prof. dr. Andrius Bielskis
prof. dr. Alfredas Bumblauskas
prof. dr. Leonidas Donskis
mokyt. Dainora Eigminienė
dr. Linas Eriksonas
dr. Margarita Jankauskaitė
doc. dr. Jurga Jonutytė
Ervinas Koršunovas
dr. Marija Krupoves
Faina Kuklianskaja
prof. dr. Antanas Kulakauskas
prof. dr. Šarūnas Liekis
prof. dr. Raimundas Lopata
prof. dr. Gintautas Mažeikis
Henrikas Mickevičius
kun. Rimas Mikalauskas
prof. dr.Alvydas Nikžentaitis
Svetlana Novopolskaja
Rūta Puišytė
doc. dr. Andžėjus Pukšto
doc. dr. Eligijus Raila
Birutė Sabatauskaitė
dr. Vilana Pilinkaitė Sotirovič
Dalia Sruogaitė
dr. Darius Staliūnas
doc. dr. Gintaras Stauskis
prof. dr. Saulius Sužiedėlis
kun. Tomas Šernas
Violeta Rakauskaitė-Štromas
dr. Mindaugas Tamošaitis
mokyt.Vytautas Toleikis
dr. Darius Udrys
dr. Nida Vasiliauskaitė
prof. dr. Irena Veisaitė
dr. Linas Venclauskas
prof. dr. Tomas Venclova
Linas Vildžiūnas
1997 m. liepos 6 d. Balstogės radijo lietuviškoje laidoje Tomas Venclova, pasipiktinęs kalbėjo apie savo tautiečių veiklą Lenkijoj, vadindamas juos ekstremistais. Apie tai rašiau „Suvalkietyje“ Nr.97/3/12. Negirdėjau, kad jis kada nors taip būtų kalbėjęs apie Lietuvos lenkų autonomistus ar kitus Lietuvos nepriklausomybės priešus.
Numerus stutlorum infinitus est
Nepykit ant ligonių- jie nežino ką daro
o taip, visi tie išvardinti garbingi vyrai ir moterys, tarp kurių nemažai istorikų, tapo „kvizlingais“ vien dėl to, kad taip nusprendė juos išplūsti ir į šuns dienas išdėti sumąstęs A.Patackas, arba gal dėl to, kad buvo kažkieno suklaidinti ar įtakoti?
Nemanau, kad čia yra tas atvejis, kai jie visi klysta, ir tik viena „budri galva“ liko nesuklaidinta klastingų priešų vyliaus ir monų. Manau, kad jų pasisakyme yra pakankamai argumentuotai ir suprantamai išdėstyta jų pozicija, skirtingai nuo paties A.Patacko, kuris nepanašu, kad iš viso teikėsi perskaityti visą tekstą, o ne tik pavardes gale jo.
Prieš 2-ąjį pasaulinį karą ir vėliau ženkli dalis Lietuvos kairuoliškos pakraipos inteligentų /A.Venclova,S.Nėris,P.Cvirka,J.Paleckis ir kiti/žavėdamasi Tarybų Sąjungos ,,gerove“išdavė savąją valstybę.Dabar jų pėdomis šliaužia lietuvių kairiųjų,ypač Naujosios kairės 95 veikėjai/pvz.N.Vasiliauskaitė,A.Bielskis/,daugelis liberalų aktyvistų ir kosmopolitų /pvz.T.Venclova,E.Aleksandravičius,Š.Liekis,A.Bumblauskas,D.Udrys,A.Nikžentaitis/,prolenkiškos politinės krypties intelektualai/pvz.H.Mckevičius,A.Pukšto,R.Lopata/.Juos galima priskirti ,,dvasinio proletariato“ visuomenės sluoksniui,kuris nusiteikęs prieš požiūrį,kad Lietuvos valstybės pagrindas būtų lietuvių etnosas,kultūra,istorinė atmintis ir kalba.Išties nesuvokiama,kaip pasirašusiųjų ,,Atvirą laišką dėl Brazaičio perlaidojimo“ kompanijoje atsdūrė tokie garbingi žmonės kaip prof.dr.Irena Veisaitė ir kun.evangelikas Tomas Šernas?Tad,Lietuvoje vis labiau gaiviu Briuselio liberalų ir kairiųjų vėju dvelkia,deja.