Mes, lietuviai, nuo seno engiami savųjų „didžiūnų“ ir užkariautojų taip įgudome jaustis menkesni ir prastesni, kad savęs menkinimas ir netgi niekinimas ilgainiui tapo ne tik blogu įpročiu, bet ir tautinio savitumo dalimi. To bruožo akinami nevertinam nei savo kalbos, nei papročių, nei viso kito protėvių paveldo tol, kol jo nepagiria kas nors iš svetimtaučių. Mums vis už jūrų marių veršiai midų geria.
Baigus leisti Didįjį lietuvių kalbos žodyną (20 dalių) ir sukaupus kalnus medžiagos jo papildymams, paaiškėjo, jog mūsų kalba – bene žodingiausia iš šiandien gyvuojančių, o mūsų žodynas – didžiausias pasaulyje: jam panaudota daugiau kaip penki milijonai žodinių vienetų!
Regis, įrodinėti nereikia, kad turėtume tuo nepaprastu, ypačiu paveldu didžiuotis ir jį branginti, turtinti, puoselėti, o juo pasirėmę – toliau rutulioti, stiprinti dabartinę bendrinę kalbą. Ir būtinai jo pagrindu kurti naujus, lietuvių kalbos dvasią ir darybą atitinkančius žodžius naujiems reiškiniams pavadinti.
Kodėl būtinai savo gimtosios kalbos pagrindu turime kurti naujadarus? Ir kas iš viso yra kalba?
Visa Visatoje skleidžia virpesius. Galima sakyti, ji netgi sudaryta iš aibės virpesių. Vienus suvokiame kaip šviesą, kitus – kaip vaizdą, garsą, kvapą, trečių ir išvis nevokiame. Tačiau nepaisant nieko jie smelkia mus, veikia, tampa mūsų kūnų, sąmonės ir dvasios dalimi. Kalbos radosi iš siekio savitai atgaminti tuos virpesius, juos perteikti, o galiausiai – išreikšti savąją, kiek kitokią nei kitų reiškinių ar padarų dvasią.
LKŽ | Wikimedia Commons nuotr.
Senąją prokalbę ir iš jos kilusią lietuvių kalbą kūrė protėviai, gyvenę darnoje su gamta, su Visata ir Dievu. Taigi savo sukurta kalba, tam tikrais jos sągarsiais ir virpesiais jie tartum perdavė mums tos darnos išraišką, jos atspindžius, o tikriau pasakius, atgarsius, kurie ne tik leidžia mums kalbėtis, tai yra dalintis mintimis savitoje, darnos prisodrintoje dermėje, bet ir saugo mus, apgaubdami tarsi gaubtu tam tikrų virpesių bangomis, į kurias atsimušę subyra mūsų nesužeidę karingi ir net žudantys aplinkos pradai. Tas mūsų kalbos „įtaisas“ toks paprastas ir sykiu toks gudrus, kad kas kartą kalbėdami save gydome, saugome ir vėl atgaminame aną, būtąją darną.
Į tą saugantį ir globojantį savo kalbos virpesių gaubtą kaišiodami svetimybes, patys savo valia jį suardome, suplėšome ir šitaip netekę globos ir saugos, prarandame tai, ką vadiname tautos dvasia, o jai išsikvėpus – ir tai, ką vadiname tautiniu savitumu ir saviraiška, tampame svetimųjų įkaitais.
Jei vis dėlto manome tebeturį nors kiek tautinės nuovokos, stačiai privalome stabdyti ligi šiolei neregėtą svetimybių antplūdį. Visi neabejingi lietuvių kalbai turime atsikratyti įpročio skonėtis svetimžodžiais, o sąvokas naujovėms pavadinti turime kurtis patys, iš bekraščių bedugnių savo didžiosios didingosios kalbos klodų.
Taigi pirmoji ir pagrindinė užduotis būtų tokia: kiekvienas kaip įmanydamas gryninkime SAVO kalbą, išvėtykime iš jos nelemtas svetimybes – tik taip pajėgsime grąžinti bemaž jau prarastą tautinį orumą ir savigarbą.
Pradžioje ragintume visų pamėgtame „Alke“ įsteigti bent jau nedidelę kertę, kur būtų spausdinami rašiniai išvis be skolinių ir svetimybių.
O šį rašinį įlinguosime visa virtine gerų, skambių, tvirtai suręstų lietuviškų žodžių protui ir jo galioms pavadinti. Tą virtinę skiriame pirmiausia tiems, kuriems liežuvis verčiasi tvirtinti lietuvių kalbą stokojant žodyno mąstymo sampratoms reikšti.
PROTAS, SUVOKIMAS:
Aumuo, aumonė, omuo, omenis, omena, omenas, uomas. Išmana, išmonė, sąmonė, permonė. Menta, manta, tumė, tuokas, duogas, svaimė. Urbinas, urbonas (išminčius). Atagoda, guodas. Pagava, įžvalga, nuotaika, voka, nuovoka, nuojėga. Samprotis, mandrybė. Mana, mania, dvasia (mintis, supratimas, nuovoka). Manslė (gabumas, gebėjimas).
Visas šis žodžių daugis reiškia mūsų protėvius gebėjus savitai pavadinti daugybę mąstymo ir nuovokos atspalvių, kurių dabar jau nebenutuokiame, tegalime nujausti. Kaip sakydavo Simonas Daukantas: Turim mes protą, omeną ir išmintį.
Negana to, senoliai aiškiai skyrė ir tuos dalykus, kuriuos dabar tevadinam bendru miglotu žodžiu „instinktas“ (nors lotyniškai instinctus – tereiškia „dūris“ arba „raginimas, skatinimas baksnojant“ < stinguo – durti, baksnoti):
Žmogus turi omynę, o gyvulys – omę (įgimtą nuovoką). Abiem atvejais tai reiškia dabartinį netikusiai nuvalkiotą „instinktą“.
Tai tiek. Dažniau pavartykim savo Didįjį žodyną.
Liuda Petkevičiūtė, Vytautas Musteikis, www.alkas.lt
