Labas, aš Marta!

Marta, tai mano draugė, su kuria susipažinau studijuodama Kaune. Tai yra vienas iš tų žmonių, kurių gyvenimo patirtis mane ypatingai sudomino, todėl nusprendžiau atkurti pirmąjį mūsų pokalbį. Atsimenu, kad tada per porą minučių stovėjau apstulbusi, negalėdama patikėti, kad ji, gyvendama Lenkijos didžiausiame mieste ir turėdama progą rinktis įvairiausias studijų kryptis, pasirinko baltistiką – kalbotyros discipliną, tiriančią baltų (lietuvių ir latvių) kalbas, baltų tautų kultūrą, istoriją ir mitologiją. Tad natūraliai man kilo klausimas – KODĖL?

Marta: Baigusi reklamos studijas Varšuvoje, kur mokiausi filmo ir televizijos produkcijos, supratau, kad ne tai noriu daryti gyvenime. Visada mane žavėjo kalbos. Gerai mokėjau ispanų ir anglų kalbas, bet ieškojau ko nors originalaus. Taip atradau baltistiką. Dažnai žmonės manęs klausia, ką studijuoju, o aš atsakau, kad baltistiką. Jie mano, kad tai yra mokslas apie Baltijos jūrą. 🙂 Aš niekada nebuvau viešėjusi nei Lietuvoje, nei Latvijoje. Pirmuosius lietuviškus žodžius išgirdau pirmą mokslo dieną universitete. Pati nežinau, kodėl būtent šias studijas pasirinkau. Tai turbūt buvo tikras atsitiktinumas, bet po šešių mokslo mėnesių įsimylėjau Lietuvą, lietuvių kalbą ir kultūrą. Vasarą vykau į dialektologijos ekspediciją Žemaitijoje. Tą pačią vasarą gavau vasaros kursų Kaune stipendiją ir ten per mėnesį kiekvieną dieną mokydavausi lietuvių kalbos, važinėjau po Lietuvą. Tai buvo tikrai nuostabu. Sutikau daug lietuvių, su kuriais visą laiką palaikau ryšį. Nors man labai patiko lietuvių kalba, ne kartą galvojau nutraukti mokslus dėl to, kad sunku buvo įkirsti lietuvių kalbos gramatiką. Tačiau nepasidaviau. Nusprendžiau pabandyti mokslų Lietuvoje. Pavyko gauti stipendiją, kurios dėka nuvykau semestrui mokytis į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Man ten buvo labai gerai, bet būdavo sunkių akimirkų, nes visos paskaitos skaitytoslietuvių kalba.

Taip, ne kartą teko prasilenkti Lietuvių literatūros katedroje ir girdėti Tave kalbančią lietuviškai. 🙂 Ką jauti prisimindama Kauną?

Marta: Kaunas yra tikrai nuostabus jaunų ir plačių pažiūrų studentų miestas. Ten kultūra yra tikrai aukšto lygio. Teatras, kinas, festivaliai… Kaunas – modernus miestas, ir yra viskas, ko žmogui reikia. Man patiko, kaip profesoriai elgiasi su studentais universitete – į kiekvieną žiūri kaip į individualų asmenį. Šiame universitete reikia ieškoti dalykų sau ir dėl savęs, o ne tam, kad viską jaunimas išmoktų tik egzaminui, o po to pamirštų. Puikiai jaučiausi Kaune, nes sutikau labai malonius žmones, kurie, nepaisydami mano daromų klaidų, norėjo kalbėtis su manimi lietuviškai. Jiems buvo gražu, kad kas nors deda pastangas, norėdamas išmokti jų kalbą.

Pritariu, ir smagu, kad dauguma pastebi Tavo minėtus VDU privalumus. O primink, kas buvo toliau. Ne tik Varšuvoje iš knygų ir paskaitų bandei pažinti baltų kalbas ir kultūrą. Pagyvenusi Lietuvoje patraukei į šiaurę.

Marta: Paskutinį semestrą pagal Erasmus mainus studijavau Rygoje. Iš tikrųjų teko nemažai keliauti po Lietuvą ir Latviją. Juk gyvenam visai šalia šių valstybių ir jų tradicijų. Beje, esu didelė Lietuvos teatro gerbėja. Labai myliu folklorą ir visas senas tradicijas, kurios vis dar egzistuoja šiuolaikiniame pasaulyje. Lenkijoje mes jau pamiršome savo šaknis. Folkloro ir senų tradicijų mūsų gyvenime nebeliko.

Kaip jau minėjau, lietuvių kalba yra tikrai sudėtinga. Gramatika – košmaras. Tikrai sunku mokytis bendrinės lietuvių kalbos, įvairių kiekvieno žodžio sinonimų, bet man labai patinka kalbėtis su žmonėmis ir iš jų mokytis kalbos. Nepaisant lietuvių kalbos sudėtingumo, ji tikrai yra įdomi. Ji – kultūros ir istorijos paminklas.

Džiugu, kad vertini baltų tautas ir jų kalbas. Kartais būna atsiliepimų, kad neverta mokytis, pavyzdžiui, lietuvių kalbos, nes kam jos prireiks ir pan. Tai šiek tiek skaudina. Žmonės neįvertina kalbų, ypač tokių nedidelių ir senų tautų.

Marta: Manau, kad nėra nereikalingų kalbų. Verta mokytis bet kokios kalbos, nes jos padeda mums geriau suprasti kitas kultūras. Kalba yra kaip knyga, kurioje per visus amžius žmonės kaupė savo istoriją. Mes neturėtume kreipti dėmesio, ką kiti mano apie lietuvių kalbą, bet turime ją išlaikyti ir didžiuotis, kad kalbame lietuviškai.

Būtent… neturėtume kreipti dėmesio, ką kiti mano apie lietuvių kalbą… turime ją išlaikyti ir didžiuotis, kad kalbame LIETUVIŠKAI!

Su Marta Marchlewska kalbėjosi

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl