- Tadas Bagdonavičius
Su jaunu istorijos mokytoju, Lenkijos lietuvių bendruomenės Tarybos pirmininku Tadu Bagdonavičiumi sėdime erdvioje Seinų „Žiburio“ mokykloje. Už lango miestelio panorama – kairėje kapinės, kur palaidoti 1918–1920 m. kovose su lenkais žuvusieji Lietuvos savanoriai, dešinėje – garsios bazilikos su vyskupo Antano Baranausko palaikais ir seminarijos, kurios koridoriais vaikščiojo Vincas Kudirka ir Vincas Mykolaitis-Putinas, bokštai. Regis, kiekvienam lietuviui visa taip sava ir artima. Deja, kartu ir tolima, nežinoma, o kartais ir neįdomu.
Živilė Makauskienė: Prieš pusantro mėnesio atsisveikinome kunigą Bernardą Augaitį, kuris trejus metus tarnavo Seinų parapijos lietuviams. Jis sugrįžo į Vilnių. Kunigą Bernardą labai pamėgo lietuviai, gerai vertino jo darbą, tarp kitko, kaip tikybos mokytojo „Žiburio“ mokykloje. Kokia dabar lietuvių sielovados padėtis Seinų parapijoje?
Tadas Bagdonavičius: Atsakingai galiu pasakyti, kad padėtis yra bloga, ir patys lietuviai tikintieji nemato perspektyvų. Bažnyčia – tai tikinčiųjų bendruomenė, kuri šventovėje renkasi garbinti Dievą. Man atrodo, kad dalis tos bendruomenės Seinų parapijoje užmiršta. Ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, panašiai kaip kitose Europos valstybėse, mažėja tikinčiųjų. Užuot skatinus tikinčiuosius priimti sakramentus, lankyti bažnyčią, Seinuose daromos kliūtys. Dabar čia lietuviškų mišių nėra, o vietos kunigai mums aiškina, kad tai mūsų pačių kaltė. Esą, mes, lietuviai, per mažai meldžiamės, todėl neturime lietuvio kunigo. Neturime taip pat galimybės užsakyti lietuviškų mišių už velionį, sava kalba tuoktis ar laidoti artimuosius.
Nejau istorija kartojasi? Priminkime, kad po II pasaulinio karo Seinuose nebuvo lietuviškų mišių daugiau nei keturiasdešimt metų, kad lietuviams teko ilgai dėl jų kovoti, ieškoti užtarimo net Romoje pas Popiežių. Ir nors po to buvo sudarytos sąlygos melstis gimtąja kalba, lietuviai nuolat susidurdavo su tam tikru vietos dvasininkijos nepalankumu. Tačiau Lietuvoje formuojama nuomonė, esą, Elko vyskupija lietuviams yra labai palanki.
Sunku paaiškinti, dėl ko taip manoma. Štai toks pavyzdys: visiems aiškinama, kad nėra Lenkijoje lietuviškai mokančių kunigų, ir jeigu neatsiranda kunigo iš Lietuvos, tai nėra kam patarnauti lietuviams. Tai netiesa. Yra toks kunigas Andžejus Opanovskis (Andrzej Opanowski), kuris dirbo Lietuvoje, pramoko lietuviškai ir keletą metų sėkmingai tarnavo lietuviams Smalėnų parapijoje. Bet dėl mums nesuprantamų priežasčių jis perkeltas į Suvalkus. Nuo tol Smalėnų parapijoje, kur daugiau nei pusė tikinčiųjų yra lietuviai, mišios vyksta tik lenkų kalba. Taigi lietuviškai mokantis kunigas Opanovskis yra Elko vyskupo jurisdikcijoje. Kiek man žinoma, Vilniaus vyskupijoje visi kunigai privalo pramokti lenkiškai, kad galėtų tarnauti ir lenkų tautybės tikintiesiems. Jeigu taip būtų Elko vyskupijoje, tada būtų galima kalbėti apie palankumą lietuviams.
Yra ir kiti sprendimo būdai. Galima laikinai kviesti kunigus iš Lazdijų ar kitų artimų Lietuvos parapijų, tik, aišku, reikia jiems sudaryti palankias sąlygas, užtikrinti kelionės išlaidų grąžinimą ir panašiai. Bet tam reikia geranoriškumo. O tuo tarpu Seinų bazilikoje nuo altoriaus lietuviams pašaipiai sakoma: priprasite prie lenkiškų mišių, tai tik laiko klausimas. Ar Lietuvos žiniasklaida domisi lietuvių reikalais Seinuose?
Taip, reikia pasakyti, kad susidomėjimas tikrai yra. Žurnalistai geranoriški, bet dažnai neturi elementarių žinių. Neseniai lankėsi Seinuose grupė žurnalistų iš vieno TV kanalo. Jie visiškai nieko nežinojo apie Seinus. Tai buvo jauni žmonės, mokslus išėję jau nepriklausomoje Lietuvoje, kai jau nebuvo cenzūros, ir net istorijos vadovėliuose šiokios tokios informacijos apie šį kraštą yra. Jie tik buvo girdėję, kad Punsko valsčiuje buvo užtepliotos lietuviškos kaimų lentelės ir dar – kad kažką bendro su Seinais turi vyskupas Antanas Baranauskas. Kai pasiūliau apžiūrėti Berznyko kapines, jie nežinojo, kodėl tai juos turėtų sudominti.
Tad pakalbėkime apie Berznyko kapines. Beje, jos irgi yra Elko vyskupijos jurisdikcijoje, ir vyskupas negali nežinoti, kas ten vyksta. O tai, kas ten vyksta pastaraisiais metais, niekaip nesiderina su tariamu palankumu lietuviams.
„Palankumas“ lietuviams išreikštas praėjusiais metais, kai Berznyko klebono, neabejotinai pasaulietinei valdžiai pritariant, buvo pastatytas kryžius Lietuvos savanoriams su įrašu, kad jie petys į petį ėjo su Raudonąja armija ir tarnavo bolševikams. Toks Lietuvos karių „pagerbimas“ vyksta nuo tos dienos, kai Berznyko kapinėse Lietuvos iniciatyva buvo sutvarkyti 1920 metais kovose su lenkais žuvusiųjų karių kapai. Šalia jų atsirado Nemuno mūšio, kur kovojo lenkai su bolševikais, paminklas, nors Berznyke jokios kovos su bolševikais nevyko, toliau pastatytas „Panerių obeliskas“ atminti nužudytiems lenkams, nors nei vienas lenkas iš Seinų apylinkių nebuvo nužudytas Paneriuose, bei daug kitokių paminklų su akivaizdžia antilietuviška simbolika ir antilietuviškais, istorinę tiesą iškreipiančiais užrašais.
Lietuvoje kartais girdžiu: Ko jūs norite? Berznykas juk Lenkijoje, ir lenkai gali ten statyti kokius tik nori paminklus. Tada sakau: Rasų kapinės yra Lietuvoje, Vilniuje. Ar galite įsivaizduoti, kad šalia Pilsudskio memorialo lietuviai statytų paminklus nukentėjusiems nuo Armijos? Nereikia plačios vaizduotės suvokti, koks pasipiktinimas kiltų Lenkijoje, ir kad dėl to turėtų aiškintis Lietuva.
Noriu dar papildyti, kad Lenkijos nepriklausomybės dienos proga Berznyko klebonas – Lietuvos karius žeminančių paminklų iniciatorius – buvo apdovanotas už savo patriotinius darbus Berznyko kapinėse ir ta proga rėžė patriotinę kalbą prie prieškario lenkų nacionalizmo ideologo Romano Dmovskio (Roman Dmowski) paminklo. Beje, prie Romano Dmovskio, kuris yra šūkio „Lenkija lenkams“ autorius ir skelbė, jog būtina polonizuoti Lenkijos tautines mažumas, kurios prieš karą sudarė daugiau nei ketvirtadalį šalies gyventojų, paminklo padėjo gėlių ir Lenkijos prezidentas Komorovskis (Komorowski).
Akivaizdu, kad Berznyke žeminami Lietuvos kariai, tačiau negirdėti nei Lietuvos diplomatų, nei politikų protestų. Gal šis klausimas ir keliamas kur nors užkulisiuose, tačiau į viešumą tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje nepatenka.
Gal ir mes, Lenkijos lietuviai, nepadarėme visko. Manau, reikia kreiptis į Lenkijos prokuratūrą, kad ši iškeltų bylą. Juk tai, kas vyksta Berznyke, galima įvardinti kaip tautinės nesantaikos kurstymą. Lygiai kaip ir viešą buvusio Lenkijos Seimo nario Arturo Zavišos (Artur Zawisza) pasisakymą per šių metų Lenkijos nepriklausomybės minėjimą. Jis iš tribūnos skelbė, kad šiandien čia susirinko visa Lenkija, nuo Ščecino iki Vilniaus, nuo Vroclavo iki Lvivo, ir citavo lenkų poeto eiles: „… dar išgirs Lvivas ir Vilnius lenkų kariuomenės žingsnius“. Toje demonstracijoje dalyvavo keliolika tūkstančių žmonių, daugiausia jaunimo, bet ir rimti Lenkijos politikai. Manau, kad tai yra tautinės neapykantos kurstymas, bet niekam tai nerūpi.
Jeigu per Kovo 11-osios minėjimą koks buvęs Lietuvos parlamentaras tūkstantinei miniai pasakytų, kad mūsų kariuomenės žingsniai dar nuaidės Seinuose ar Augustave – tai būtų atsiprašymai, notos ir panašiai. Prisimenu, kai po mirties buvo apdovanotas Povilas Plechavičius – dar lenkai nespėjo reaguoti, o jau keli Lietuvos istorikai puolė aiškinti Lenkijos spaudoje, koks nedorėlis buvo generolas, ir koneveikė Plechavičių. Juokingiausia, nors gal šis žodis čia netinkamas, buvo tai, kad lietuvį generolą puolė ginti – nuo savų – anaiptol neprolietuviškas lenkų istorikas prof. Losovskis (Łossowski).
Nenoriu vertinti prezidento Antano Smetonos politikos, ar ji buvo teisinga, ar ne, bet tikrai galiu pasakyti, kad ji buvo ryžtinga. Ir neabejoju, kad jei šiandien būtų Smetona prezidentas, nedelsiant įteiktų Lenkijai notą. Kalbėjome apie maršalo Pilsudskio memorialą Rasose. Turbūt nėra nei vienos ekskursijos iš Lenkijos, kuri neaplankytų Pilsudskio širdies kapo. O paklauskime, kiek lietuvių žino, kur yra Jono Basanavičiaus kapas? Ar per Vėlines jį lanko tokios minios, ar ten tiek dega žvakučių, kiek prie Pilsudskio kapo? Tad ką kalbėti apie Seinus ar Berznyką. Mano pažįstamas istorikas iš Alytaus rašo monografiją, skirtą Lietuvos nepriklausomybės kovoms, kuri bus išleista 2018 metais, 100-ųjų metinių proga. Jis prašė Krašto apsaugos ministerijos simbolinės paramos savo knygai. Kaip manote, ar ją gavo? Ne, jam buvo pasakyta, kad ministerijos tokie dalykai nedomina, nes ji užsiima tarptautinės reikšmės projektais. Toks atsakymas Lenkijoje neįsivaizduojamas.
Kalbamės gražioje „Žiburio“ mokykloje, kuri galėtų būti Lenkijos palankumo lietuviams vizitinė kortelė. Galėtų, jei ne tai, kad mokykla stovi ant sklypo, kurį pirko Lietuva, nes miestelio valdžia nesurado galimybės duoti gabalą žemės neatlygintinai, nors čia mokosi šio miestelio mokesčių mokėtojų vaikai. Mokykla pastatyta Lietuvos lėšomis, ir vis dar be Vilniaus paramos neišsilaikytų, nes vietos valdžia neskiria nė cento daugiau, nei įstatymuose numatytas minimumas, kai tuo tarpu lenkiškos mokyklos gauna papildomų lėšų, nes kitaip neišsilaikytų. Mokykla yra Liepos 22-osios gatvėje. Tai data, kada susikūrė komunistinė Lenkijos vyriausybė. Jau keliolika metų lietuviai prašo, kad gatvei būtų suteiktas vyskupo Antano Baranausko vardas. Bet pritarimo nėra. O per įvairias šventes, kurios vyksta Lietuvos konsulate Seinuose, nuo scenos teigiama, kokia palanki Seinų valdžia lietuviams. Tad pakalbėkime apie lietuvių istorijos, kultūros pėdsakus Seinuose.
Reikia pripažinti, kad Lenkijoje kultūra yra stipriai tautinė, jei nepasakius – nacionalistinė. Peržvelkime visą Seinų istoriją: jei ieškotume lenkų kultūros pėdsakų, jų labai daug nerastume. Bet yra karinės „kultūros“ pėdsakai, ir juos geriausiai matyti Seinų gatvėse. Viena pagrindinių gatvių – Zavadzkio (Zawadzki). Šis iš Varšuvos atsiųstas žvalgybininkas vadovavo Seinų sukilimui, kuris praktiškai reiškė miestelio užėmimą 1920 metais. Tai leido Lenkijos valdžiai ištremt iš Seinų lietuvius ir visa, kas čia buvo lietuviška – „Šaltinio“ spaustuvę, lietuviškas organizacijas, Seinų kunigų seminariją, „Žiburio“ mokyklą. Antilietuviškumu garsėjusio Vilniaus vyskupo Romualdo Jalbžykovskio (Romuald Jałbrzykowski) vardas suteiktas Vyskupų rūmams, kur dirbo Antanas Baranauskas. Šiomis dienomis naujai pastatytam komunikacijos žiedui suteiktas KOP (Korpus Ochrony Pogranicza, liet. Pasienio apsaugos korpusas) vardas. Kas gi buvo KOP? Ogi tai karinė organizacija, kuri tarpukariu persekiojo ir skriaudė vietos lietuvius. Žinome ir tai, kad ji organizavo partizaninius išpuolius tarpukario Lietuvoje. Paskutinis toks išpuolis įvyko 1938 m. kovo mėnesį, kai KOP kareivis buvo nušautas prie Alytaus. Ir tai buvo pretekstas skelbti ultimatumą Lietuvai. Turėkime omenyje, kad tokių išpuolių KOP suorganizavo per septyniasdešimt. Turiu savo archyve nuotrauką lietuvio, kuris KOP buvo nužudytas prie Kapčiamiesčio.
Tačiau tokių metodų, kai eskaluojama tai, kas gali žeisti kaimyno garbę ar jautrumą, Lenkija nedemonstruoja nei pasienyje su Čekija, nei Ukraina ar Vokietija. Pasienyje su Lietuva galima, nes nėra reakcijos?
Tai Lietuvos problema. Mes galime į lietuviškas mišias nuvažiuoti į Lazdijus – beje, daug kas taip ir daro, mes galime net ir savo vaikus nuvežti į Lietuvą mokytis. Bet mūsų pareiga yra rūpintis mūsų kultūros paveldu, jo niekur neišsivešime. Mes negalime leisti, kad būtų žeminamas atminimas savanorių, juk ir mūsų krašto, mūsų parapijoje krikštyti žmonės kovojo 1920 metais. Mūsų pareiga saugoti lietuvių paveldą ir istorinę atmintį.
Pro langą matome Seinų kunigų seminariją. Nedaug Lietuvoje yra tokių vietų, taip labai susijusių su mūsų tautos istorija, kultūra. Šalia yra pastatas, kur buvo „Šaltinio“ spaustuvė. Iš čia į pasaulį išėjo tūkstančiai lietuviškų knygų. Ar šių pastatų šiandieniai šeimininkai kaip nors stengiasi, kad būtų informacija apie tai?
Pastaraisiais metais po daugelio mūsų prašymų ant buvusio kunigų seminarijos pastato atsirado lakoniška informacija, beje, nesėkmingai išversta į lenkų kalbą, kad ten mokėsi Vincas Kudirka. Bet granito lenta su prasmingu užrašu, kurią užsakė LR konsulatas, ir toliau guli konsulate, nes, esą, architektūros paminklų saugojimo įstatymai draudžia kabinti lentas prie saugomų pastatų. Bet prie to paties pastato kabo daug kitokių lentų, pvz.: skirta kunigui Gackiui (Gacki), kunigui Rogovskiui (Rogowski), kuris, beje, garsėjo ypatingu nepalankumu lietuviams, su nuoroda, kur yra tualetas, su informacija, kad tame pastate veikia meno galerija. Bet gražios lentos su prasmingu tekstu apie Vincą Kudirką pakabinti neleidžiama.
Istorijos studijas baigei Lietuvoje. Kaip manai, kodėl lietuviams, bent jau daugeliui, neįdomi savo tautos praeitis? Kodėl lenkams aktualu ir įdomu važiuoti į Vilnių, lankyti Rasose Pilsudskio memorialą, o lietuviui Seinuose įdomesnė „Biedronka“ (pigių maisto prekių centras)? Kodėl mums tenka aiškintis, deja, saviems, kad mes ne avantiūristai, kurie taikosi į gerus kaimynystės santykius su Lenkija, o tik norime to, kas mums priklauso – lietuviškai mokytis ir melstis? Kad protestuodami prieš Berznyko kapinėse vykdomą karių atminimo niekinimą, nesiekiame gadinti santykių su Lenkija, tik atliekame savo pareigas. Gyviesiems ir mirusiems.
Man atrodo, kad buvo padaryta klaida pačioje santykių su Lenkija atnaujinimo pradžioje, kai Lietuva leido sau tapti antraeile partnere. Ji strategine partnere pasirinko keliolika kartų didesnę ir žymiai labiau tautiškai susipratusią Lenkiją, beveik vienalytės tautinės sudėties, kuri turi aiškius politinius interesus Vilniaus krašte. Lietuva pasirinko partnerę, žinodama, kad bus konfliktų. Galiausiai ne be reikšmės yra ir mūsų tautinis charakteris – esame ramesni, santūresni nei lenkai. Esame linkę patylėti, palaukti. Sutinku, kad saviems tenka aiškinti, jog nesiekiame bloginti santykių su Lenkija, tik reikalaujame savo teisių, kurias garantuoja ar Bažnyčios tradicijos, ar valstybės įstatymai. Mažiau skauda, kai mums nepagrįstus kaltinimus meta mūsų oponentai. O kai mūsų užnugaris mus palieka likimo valiai ir dar kartais įžeidžia, skauda labiau.
Živilė MAKAUSKIENĖ, propatria.lt
Labai geras straipsnis. Viktoras teisingai rašo, kad reikia statyti paminklą. Nemanau, jog Lietuvoje rasis tokias drąsuolis. P.S. O kas paminės tautiečius kuriuos lenkai kankino Berezės Kartuskos koncentracijos stovykloje? Apie tai visi tyli nes bijo, kad lenkai gali užpykti.(sic!)
Senai laikas statyti Lietuvoje prie lenkų kapų ir paminklų,paminklus lenko Zavistonovičiaus iššaudytam Draučių kaimui,armijos krajovos nužudytiems lietuvių kūdikiams,ištremtiems iš Vilniaus lietuvių inteligentams,nužudytiems lietuvių kunigams ir mokytojams ir tt.
Ačiū Živilei
Puikus straipsnis. Ačiū, Tadai.
Labai įdomus straipsnis. Net nesitikėjau jog tokios problemos okupuotoje Lietuvoje. Kas, kas, bet jau Lietuvos valdžia tai mankurtų banda!