Graži, saulėta diena, kaip kiekviena arba viena iš daugelio šių metų rudenį. Pro oranžinius klevo lapus skverbiasi saulės blyksniai, iš kurių išnyra žydras dangus ir didingi Punsko bažnyčios bokštai. Jie tyli, niekam nieko nepraneša, nieko niekur nekviečia. Ties bažnyčios aikšte pėdina ir sankryžą kirsti ruošiasi kelios vyresnio amžiaus moteriškės. Stabtelėja. Keliu pradūzgia automobilis. Šalimais autobusų stotelėje jauna laiba panelė vaikšto ir nekantrauja. Iki autobuso liko gal dar 12 minučių, bet ji, nosį įleidusi į išmanųjį telefoną, kartkartėmis žvilgčioja ton pusėn, iš kurios turėtų pasirodyti „pekaesas“.
„Kodėl nemokame nieko neveikti? – pagalvoju. – Net akimirką nemokame pabūti su savo mintimis. Be užsiėmimo nerimaujam, panikuojam, ieškom ko nors, kas trumpintų laiką. Kodėl? Jei nieko nevyksta, darosi nuobodu.“
Mūsų senoliai nenuobodžiavo. Žmonių sąmonėje nuobodulys atsirado prieš maždaug 150 metų – su pramonės revoliucija. Ilgainiui nekantrumas tapo privalomas ir nenumaldomas. Šiandien jis sukelia frustraciją, kuri lydi mus kiekviename žingsnyje. Įpratome visur ir visada skubėti. Kas mus pristabdo ir sulėtina, tas yra mūsų priešas.
Nejučiomis pažiūriu į laikrodį. Dvidešimt po keturių. Laiko dar daug.
LAIKAS
vėluoja laikas
žiūri
į laikrodį
sienos laikrodis
žvelgia į laiką
skubėti
nėra
kur
Sigitas Birgelis, Septintas nakty. Punskas, 2012
Laikrodžiai matuoja laiką. Nei skuba, nei vėluoja, bet verčia skubėti. Ar žinojo majai, šumerai, babiloniečiai, egiptiečiai, kokią kilpą sau ir kitoms kartoms užneria ant gyvenimo kaklo? Nuo to laiko, kai žmogus išrado laikrodį, jo gyvenimo dienos buvo skaičiuojamos mėnulio fazėmis, darant kauluose skyles, vėliau saulės, vandens, smėlio, mechaniniais, kvarciniais ar atominiais laikrodžiais. Laikas gali būti atšaukiamas arba padaromas negaliojančiu. Bet tai iliuzija. Laikrodžiai – mūsų gyvenimo tvarkdariai – skaičiuoja metus, mėnesius, savaites, dienas, susmulkina jas į valandas, minutes, sekundes, mikro ir nono valandas…
Koheleto knygoje užrašyta: „Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi. / Laikas gimti ir laikas mirti, / laikas sodinti ir laikas rauti, kas pasodinta. / Laikas žudyti ir laikas gydyti, / laikas griauti ir laikas statyti. / Laikas verkti ir laikas juoktis, / laikas gedėti ir laikas šokti. / Laikas išmėtyti akmenis ir laikas juos surinkti, / laikas glamonėtis ir laikas nesiglamonėti. / Laikas ieškoti ir laikas pamesti, / laikas laikyti ir laikas išmesti. / Laikas perplėšti ir laikas susiūti, / laikas tylėti ir laikas kalbėti. / Laikas mylėti ir laikas nekęsti, / laikas karui ir laikas taikai.“
1370 m. Vokietijoje, Kelno mieste, pakabintas pirmasis viešasis laikrodis visiems laikams pakeitė žmonių gyvenimą. Buvo įvestas įstatymas dėl fiksuoto darbo laiko. Žmonėms nustatytas darbo grafikas, įvesta pietų pertrauka. Pasaulis ėmė didinti apsukas, o žmonės tapo laikrodžio diktatūros vergais. Laikrodis sukėlė skubėjimą. Pramoninės revoliucijos metu atsirado posakis „Laikas – pinigai“. Darbdaviai mokėjo jau ne už pagamintą produktą, bet už valandą.
XIX a. atnešė daug išradimų, kurių nemaža dalis buvo skirta greičiui didinti. 1837 m. buvo išrasta telegrama, 1866 m. nutiestas pirmas transatlantinis kabelis, 1863 m. Londone pradėjo važinėti pirmas požeminis traukinys, 1879 m. Berlyne pajudėjo elektrinis traukinys. Žmonės jau negalėjo gyventi be laikrodžio. Laikas seniau buvo matuojamas pagal vietos vidudienį. Taip atsirado galybė vietinių laikų. Tai netrukdė, kol žmonės keliavo pėsti arba arkliais. Kai pradėjo važinėti traukiniais, laiko skirtumai tapo akivaizdūs. Kad tvarkaraščiai nesiskirtų, reikėjo suderinti laikrodžius. Ir taip nuo 1911 m. pasaulis naudojasi vienos sistemos laiko matavimu…
Kartais esame apsnūdę, o kartais žvalūs. Daug kas priklauso nuo biologinio laikrodžio, kuris yra mumyse. Jį turi visi šios žemės kūriniai: augalai, gyvuliai, paukščiai…
Sigitas Birgelis, punskas.pl