Posakis „Kitur žolė yra žalesnė“ galioja daugeliui iš mūsų. Esame pripratę prie mus supančio grožio, kurį matome kasdien, ir net nepastebime, neįvertiname to gėrio. Vis dėlto verta kartais apsidairyti… O kuo gi graži šiaurės rytų Lenkija? Kuo traukia jos gamta, architektūra ir istorinės vietos?
Visų pirma mašina keliaujant po apylinkes išryškėja išskirtinis kraštovaizdis. Atrodo, kad nuo Lietuvos, absoliutaus lygumų krašto, čia taip netoli, tačiau pilna kalvų ir vingiuotų kelių, kuriais labai smagu važinėti. Tai – desertas akims. Bevažiuojant kaimo keliukais, galima pasižvalgyti ir į gandrus, kurie vasarą kaip tik sergi savo jauniklius. Lizdų pilna kiekviename kaime! O kai kurie jaunikliai jau net stovi ant kojų.
Verta aplankyti čia stovinčius piliakalnius. Jie didingi, atveria protą fantazijoms, kaip kadaise čia stovėjo dar didingesnės pilys. Šiurpilis apsuptas gausybės ežerų ir ežeriukų, pavydas ima žiūrint į žmones, prie pat gyvenančius. Užkopus į viršų, atsiveria įstabus vaizdas…
Ančios ežeras
Ančios ežeras – giliausias ežeras Lenkijoje – jį pamačiusį verčia susimąstyti: kurgi ten telpa tiek gylio? Palietus vandenį paviršiuje jis atrodo toks šiltutis, tačiau šiurpą vis tiek kelia ir nedrąsu įlipti išsimaudyti. Bet gal įgudusiems plaukikams tik įdomiau?
Stančikų tiltai
Taip pat čia galima pamatyti ir nuostabių architektūros kūrinių – Stančikų tiltus. Žiūrint į juos ir vaikščiojant kyla klausimas: kažin, kaip tuo metu buvo galima pastatyti tokio įspūdingo aukščio statinius? Juk neturėta tokios modernios įrangos, kokios turima dabar. O užlipus į viršų ir pažvelgus į apačią nukrato šiurpuliukas – kaip aukštai!
Seinų bažnyčia
Seinuose kliūva vienas architektūros statinys – bažnyčia. Kodėl ji tokia spalvota? Išties ar dažnai Lietuvoje bažnyčios būna tokių ryškių spalvų? Dažniausiai vyrauja vis dėlto balta spalva, kartais viena kita pastelinė. O ši bažnyčia išskirtinė! Ji traukia akį, atrodo be galo moderniai. Ji įdomesnė.
Netgi tiesiog važiuojant pro Seinus, sunku neatkreipti dėmesio į šios vietos istorinę reikšmę. Pačiame centre pagarbiai stovi Antano Baranausko paminklas, kurį puošia ant žemės išdėstyti balti kaip sniegas akmenukai. Ir nori nenori tenka prisiminti šį „Anykščių šilelio“ autorių, kuris pagaliau XIX a. pradėjo rašyti lietuviškai! Ir tada tenka prisiminti, kad ši vieta, kurioje palaidotas poetas, nors ir yra Lenkijoje, bet tokia reikšminga Lietuvai…
A. Baranausko paminklas
Ką dar verta šiose apylinkėse aplankyti? Vietą, esančią Balčių kaime, kurioje susikerta trijų valstybių – Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos (Karaliaučiaus srities) – sienos. Čia, finansuojant Europos Sąjungai, įrengtas gražus takelis, kuriuo pats tas važinėti dviračiu bei pasivaikščioti, ir pastatytas paminklas. Smagu žiūrėti, kaip ribos tarp Lietuvos ir Lenkijos niekas nesaugo – nors imk ir nueik, o Rusiją juosia tvora su akivaizdžioje vietoje pastatyta kamera, kuri baugina…
Vaizdas iš apžvalgos bokštelio Ravelių kaime
Man labai patiko iš pirmo žvilgsnio ne pati įspūdingiausia vieta – apžvalgos bokštelis, esantis Ravelių kaime. Juk sakoma, kad laimė ir džiaugsmas dažnai slypi paprastuose dalykuose. Žmonėms, mėgstantiems gamtą ir vienatvę, čia verta užsukti. Užlipus į bokštelį, matomas nuostabus kraštovaizdis, pilnas kalvų ir daug daug žalumos. Taip ir įsivaizduoju, kaip čia sėdėčiau per dienas, skaityčiau knygą ar iškylaučiau. Ir semčiausi energijos iš gamtos.
Ir apskritai – atvykus iš Lietuvos, žmonių kultūra padaro įspūdį. Nebaisu važinėti su mašina po svetimą šalį, kai žmonės kelyje draugiški, paslaugūs ir ne aršūs. O kur dar neaplankytos vietos, tokios svarbios istoriškai, kaip Seinų seminarijos patalpos ar Vygrių kamaldulių vienuolynas? Liko tiek daug pamatyti… Manau, kad tiek turistai, tiek vietiniai žmonės turėtų vieną gražią vasaros dieną sėsti į automobilį ar autobusą ir prisiminti arba susipažinti su tuo, kas čia gražiausia. Arba paprasčiausiai išeiti į lauką…
Saulėlydis prie Punios ežero
Laima Jancaitė, punskas.pl