Lankėmės muziejuje „Senoji klebonija“

Norėdamos pasidomėti Punsko lankytinomis vietomis susipažinome su ponia Aldona Vaicekauskiene, kuri vadovauja Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijai. Ji parodė mums šiuo metu eksponuojamą velykinę parodą. Joje Marijampolės krašto darbai, įvairūs margučiai. LLEKD nuo seno bendradarbiauja su tautodailininkais, įvairiais klubais, tad parodoje galima išvysti Kazlų Rūdos krašto bei Veisiejų krašto juostų. Čia eksponuojami ir tradiciniai karpiniai, kurie maždaug iki 1960 metų buvo naudojami kaip užuolaidėlės bei lentynėlių papuošimui.

„Yra Punsko, Vidugirių mokyklų mokinių karpinių. Mūsų mokyklose nėra tokios pamokos kaip buities darbai, tad norėjau paskatinti vaikus užsiimti šiek tiek tokiais darbais, kurie lavintų ranką“, – pasakojo A. Vaicekauskienė. Eksponuojami ir Suvalkų „Vienybės“ klubo karpiniai, nes minėtoji draugija pravedė pamokėlę, kaip galima atlikti tradicinius karpinius. Parodoje yra įvairių sodų. Tai itin sudėtinga sritis, nes žaliavos nenusipirksi, reikia patiems ja pasirūpinti. Dauguma sodų yra mokytojos A. Vaicekauskienės mokinių darbai. Sodai buvo naudojami per šventes namų puošybai.

„Kaip organizatoriai labiausiai didžiuojamės tradiciniais margučiais“, – pasakojo ponia A. Vaicekauskienė, rodydama itin gražius ir kruopščiai numargintus Izabelės Filevičienės rankomis kiaušinius. Kiaušiniai yra skutinėti, kelių spalvų, matosi, kad juos su meile margino įgudusi ranka.

Žinoma, kokia velykinė paroda be verbų… Tad čia gausu įvairiausių verbų, pagražintų įvairiais žiedeliais. Verbos buvo rišamos visą savaitę. Jomis buvo išpuošta Punsko bažnyčia. Verbos, kaip ir dera šiam kraštui, žalios, prisimenant tai, kaip Jėzui, įžengusiam į Jeruzalę, po kojomis buvo klojamos žalios palmių šakelės.

Parodžiusi velykinę parodą, ponia Aldona pakvietė mus apsilankyti „Senosios klebonijos“ muziejuje. Papasakojo apie klebonijos pastatą ir ką galima pamatyti jos viduje. Pačiam pastatui per 130 metų. Jame iki pastatant naująją kleboniją gyveno kunigai. „1995 metais pirmą kartą čia atėjusi susižavėjau patalpų autentiškumu ir dvasia“, – pasakojo ponia Aldona. Šios patalpos buvo apleistos, naudojamos kaip sandėlis. Atlikus nedidelį remontą imtasi rinkti eksponatus ir 1996 metų rudenį buvo atidaryta pirmoji tradicinių audinių paroda.

Metams bėgant eksponatų daugėjo ir galiausiai iš tradicinės seklyčios klebonija virto muziejumi. Jame išvydome įvairių senovinių audinių, taip pat Rasos Klingaitės „Šventųjų parodą“, skudurines linines lėles – šventąsias. Sužavėjo senovinės kraitinės skrynios, audimo staklės.

Muziejuje gausu juostų ir lininių rankšluosčių. „Rankšluostis, kaip ir juosta, žmogų lydi visą gyvenimą. Gimsta kūdikis, tai reikia nupraust, nušluostyt jį. Paskui sulaukiama vestuvių. Iki 1960 m. buvo paprotys, kad grįžus po užsakų, kai valgomi iškilmingi pietūs, jaunoji savo būsimam vyrui padovanoja rankšluostį su užrašais. Gali būti „Myliu tave, bernužėli“ ar kas nors kita vąšeliu įausta, ir su savo monograma. Tai toks paskutinis sutikimo tekėti ženklas. Taip pat rankšluosčiu reikėdavo piršlį perjuosti. Žinoma, po pirmos nakties, kai atneša vandens nusiprausti, anytai būdavo paliekamas pats gražiausias rankšluostis. Ir kunigas, pirmą kartą kalėdodamas pas jaunamartę, išsireikalauja rankšluostį. Taip juostos ir rankšluosčiai dalyvauja visame žmogaus gyvenime“, – pasakojo A. Vaicekauskienė.

Šiame muziejuje jutome senovės dvasią ir jaukumą, sklindantį iš visų klebonijos kerčių. Dėkojame poniai Aldonai už įdomią ekskursiją po „Senąją kleboniją“ bei už tai, kad supažindino su senovės lietuvių papročiais.

Birutė ir Justina, punskas.pl