Lastauskai

Prodziedulis Tamošus Lastauskas paėjo iš Lietuvos, jis turėjo du sūnus: Jurgį ir Marcynų (lankiškai jis buvo užrašytas Marceli, bet visų vadzytas Marcynu). Iš pasakojimų žinau ir mūs giminaitis Vincas Češkevičus (s. Motiejo, gimis 1896-05-30) savo prisiminimuose rašė (18–19 psl.): „Iki 1914 m. daugiau nei 50 Aradnykų žmonių pačioj savo jaunystėj išvyko į Ameriką laimės ir geresnio gyvenimo ieškoti. Anglijon iš Aradnykų kaimo yra išvykusi Bulevičių šeima ir keli sugrįžo. Tai vis dvarponių kaltė (jie baliavojo, važinėjos vieni pas kitus, uliavojo), o kiek jie yra nusikaltę Lietuvos tautai ir jos žmonėms. Dvarponiai juos nutautino, žemino, išnaudojo, o jų žemes paėmė ir prijungė prie savo dvarų. Žmonės jiems dirbo už ganiavą savai karvutei… Aradnykų kaimą supo 4 dvarai (Klenausko, Poškevičiaus, Krasnagrūdos ir Dusnyčios) ir 1 palivarkas – į  vakarus Lastausko palivarkas, anksčiau vadintas Wereszewszczyzna.“

Pagal Grzegorz Rakowski, palivarkų XVIII a. pabaigoj Krasnagrūdos dvaro valdom paskyrė savinykas Maciej Eysymont. O 1887 m. šitas palivarkas buvo išskirtas iš bendro Krasnagrūdos dvaro valdų: nauju savinyku tapo dziedulis Česlovo Milošo – Zygmunt Kunat. Jis 1905 m. palivarkų pardavė Jurgiu Lastausku (kilusiam iš Lietuvos). Nuo 1930 m. palivarkas buvo jau Marcyno Lastausko (Marceli Łostowski). Mano šaimyna gyvena prie tų namų, kur buvo palivarko pastatai – centras, da išliko molinio tvarto sienos.

Kap Liaudies Lenkija buvo, palivarkas žlugo, nes galima buvo turėc iki 50 ha žamės, ne daugiau. Viso palivarkas Wereszewszczyzna skaičavo 150 hektarų žamės. Tadu palivarko savinykas Tamošus Lastauskas padalino po 50 ha savo sūnam – Jurgiu ir Marcynu. O likusių žamį kaimynai pasidalino. Jurgis Lastauskas (mano dziedulis) du sykius buvo Amerikoj uždarbiauc. Turėjo gražus važus ir brikelius. Lipskas iš Krasnagrūdos dvaro skolinosi brikelius, liko jo brička.

Jurgis 1905 metais apėmė šitų palivarkų ir jis pavadzytas jo pavardi – Lastausko palivarkas. Buvo dzidelė troba su 12 kambarų – pakajų. Po 4 metų kepanc pyragus vestuvėm kilo gaisras, sudegė namai. Reikėjo iš naujo stacycis trobesiai.

Jurgis Lastauskas liko našliu su pirmos žmonos vaikais: Juozu ir Stasiu. Jiej užaugį išvyko in Amerikų. Anelė už Alško ištekėjo Alnuose. Kecvirtas Jurgio sūnus Leonas Lastauskas gerai mokinosi – per metus du skyrus pereidzinėjo. Paskui mokinosi kunigų seminarijoj. Užėjo karas – nebeigė. Buvo išvykis pas brolius in Amerikų, kad pinigų mokslu užsidzyrbt. Mokinosi Lietuvoj, turėjo generolo laipsnį. Buvo gabus, mokėjo 7 kalbas, nesukūrė šaimos, dagyveno senatvį irgi pas antros mamos sesį Onų Aradnykuose. Kap labai reikėjo mokytojų, tai jis lietuviškai mokino. Mokytojavo Žagaruose. Mirė 78 metų pas seserį Onų.

Taigi šitas našliu likis mano dziedulis Jurgis Lastauskas antrų sykį žanijosi būdamas 54 metų su Češkevičūti iš savo Aradnykų kaimo. Jo vyrausias sūnus Jonas šitoj santuokoj turėjo mani, Vitų (likau tėviškėj), ir Danutį. Dukra Ona (nugyvenus 76 metus) irgi liko tėviškėj (atdalytoj daly), ji 1945 m. ištekėjo, ale vaikų neturėjo. Tracas antros santuokos sūnus Vincukas numirė plaucų ligu, būdamas 16 metų. Adelė – kecvirta, neištekėjo, sulaukė 76 metų. Jauniausia Marytė Lastauskų gyveno ilgiausia, mirė 92 metų.

Mano tetos – Ona su sesėm Adeli ir Maryti gyveno sanatvėj sykiu. Kap liko cik paci Marytė, ji nuo 2003 m. prisiglaudė mūs namuose. Ji labai vis graži buvo. Jos visos dainavo, dalyvavo giedojimuose šermenyse ir vakarėliuose. Namuose vienas stubos galas su dzideliu kambaru ciko vakarėliam ir ansamblių koncertam. Marytį per karų 1940 m. paėmė in Vokietijų darbam, bet ji susirgo plaucų dzovu, tai vokiecys palaisvino jų, ir po trijų metų grįžo namo. Pasigydius 1949 m. išvažavo in Belistokų, dzyrbo padavėju restorani. Graži pana, buvo kaimynų labai girama ir mėgiama, su poniutės manierom, tamsūs plaukai, stora, vis supinta iki juosmenio kasa, susukta vainikėliu an galvos. Labai mylėjo gėles sodzyc, ravėc ir prakalbyc, o jos už tai gražai žydėjo. Jaunystėj turėjo gražų balsų, kap ir kitos vyrasnės sesės, dalyvavo ansamblin, kur akordeonu prigrodavo irgi to paco Aradnykų kaimo garsus muzikantas Vincas Vitkauskas. Vakarėliai prieš II karų dažnai buvo Lastauskų buvusio palivarko kambaruose.

Po metų gavo telegramų, kad Aradnykuose jos tėtukas Jurgis mirė sulaukis 96 metų. Marytė 1953 m. ištekėjo už statybinyko Stasio Kubžinsko, su juom Belistoki buvo iki 1959 m. Tį mirė jų dvimetė dukrelė Danutė. Sugrįžo Marytė su savo vyru iš Belistoko in Aradnykus ir gyveno pas vyrausių iš sasarų Onų, kap jos vyras Budzinskas jau buvo miris. Gražai sesės sutarė. Marytės vyras Stasys mirė 1976 m. Nuo tadu sesės Ona, Adelė ir Marytė gyveno sykiu, kol susano.

Aš tai jaunystėj išmokau groc pats per savi, paskui prie gero muzikanto iš Alytaus gavau pamokų. Grojau klubi savam kaimi, kap dainavo rusės iš Alnų, lietuvių grupė ir lenkų, trim kalbom dainavo. Su sesuti Danuti nuo jaunystės dalyvavau ir dainose, ir išvykose. Turėjom lietuviai ir tautinius rūbus.

Mūs dziedulis Jurgis Lastauskas kedais buvo Lietuvoj viršaicu. Jis buvo 54 metų, kap liko našlys. Net monologų moku apie dziedulį. Jis paskui daug jaunesnį merginų vedė, žanijos, alia ji pirma numirė vis ciek, o jisai da dairėsi in kitas, alia jau nesižanijo, ba buvo jau sanas. O kap liko našliu, tai sako – pamatė sykį, kad pulkas mergų su kašikais in miškų išaj avietiauc, tai jis nieko nelaukis užšoko an arklio, skriblių an galvos ir ėmės vilioc mergų. Klausė: „Katrį aitut už manį?“ O jos: „Aik tu sau, sanaūsi…“ Tep jį praminė ir visos išsilakstė, nei viena nenorėj. O paskui povali prisvilioj vienų. Jai, sakė, nieko, kad jau sanas. „Aisiu už šito sanio, alia už tai būsiu bagota ir nor vaikai bus bagoci, kap tėvas bagotas. An metų – daug metų, tai tep, kap daug pinigų.“ Nu ir susižanijo, ir gerai gyveno, alia ir šita numirė, tai du sykius buvo dziedulis žanotas. Da jo stacytas tvartas išlikis mūs kiemi ir troba sana. Nor pasistatėm šoni naujus trobesius, alia šitų nenugrovėm, ba buvo vietos. Su žmonu apsodzinom sodybų kvajukėm, tai užuveja, prisodzino ji kvietkų.

Kitas dziedulio brolis (Kondrato knygoj rašoma) buvo Berznyko bažnyčoj kunigėliu, alia kap mušėsi lietuviai su lenkais, tai ir jį išvarė in Lietuvų. Mūs šaimynoj sakyta, kad jisai pasitraukė in Lietuvų. Dziedulis turėjo novet dvaralį ir davė biednesniem žamės, ir žinau, kad trobelkas buvo pasistatį, trys trobukės stovėjo, už tai ciej žmonės paskui darbo padėjo, talkose. Va kap mūs sūnai mokinos Berznyki, tai pas tas bobeles tai vienoj, tai kiton trobukėn užaidavo, kad cik neic mokyklon. Tai blynelių pakepa, tai sūruko dzovyto duoda pagraužc, da an pečo šilto laidza pasišylc, tai ir nuveina dzienukė ir jau būna po pamokų. Ne visadu tėvam sakė, kad nebuvo mokyklon, cik mokytojka klausė: „Kiba kokio darbo vaiku davei, kad neatėjo?“ Mokytojka ir in namus patropino ateic ir paklausc.

Mylėjau mokycis ir būtau mažu ėjis kur toliau, alia raikėj ir tėvu padėc. Šaltkalvio laido amato pasmokyc, an kurso in Belistokų, kad čeliadnyku būc. Gavau darbų Sainuosa PSD-elin, tai išsiuntė an kurso, kad an maistero mokycis. Teko karuomenėj būc Morongi. Dvimetį puskarinykų mokyklų pabaigiau, paskui perkėlė in Ščecinų. Traukė namai, tai nuo 1962 metų insitraukiau in Aradnykų gaisrinykus savanorus, priėmė, o nuo 1972 m. buvau ir mechaniku tynajus, ir vairuotoju. Paskui davė ir gaspadoro funkcijų, ir raktus, telefonų. Daug kur degė. Reikėj būc pasiriktavusiam, jei cik aliarmas, tai skubycis in pagelbų.

Su Jonu Vilkeliu, kap buvo Aradnykų valsčus, tai ir vakarais grainom, vaidinom, lošėm šachmatais. Buvo ir lenkiškai, ir lietuviškai. Nu važavom in Krasnagrūdų ir kitus kaimus su pasirodzymais, o dainavom tai lietuviškas sanas dainas su Vitu Zablacku, Jonu Vilkeliu, Jonu Margeviču, Broniu Kuliešu. Ir mūs žmonos dalyvavo. Dasijungė ruselių pora. Dainavom ir lenkiškai, ir rusiškai, ba iš Alnų daėjo pora ruselių. Va novet Smalėnuose su būsimu savo žmonu susicikom. Ir jai, sakytau, ne ciek tadu aš pacikau, kap mano akordionas ir grajinimas. O ji irgi iš daininykų šaimynos. Turėjo būc ir vakarėlis. Sakau, jau nuog Dzievo buvo skyrta: abudu turėjom kitas simpatijas, o po to vakarėlio kap suvėjom, tai ir insimylėjom, an užsakų vežėm Punskan ir tokiu madu apsižanijom. Gyvenom Aradnykuose. Toli in uošvijų, tai motoru MZT-ki važavom. Jos škadavojam vis parduoc, laikom kap gražų prisiminimų. Tadu tai vienų sykį kūrė, kitų ne, alia važavom, ba da autobusai ne visadu ėjo.

 Papasakojo Vitas Lastauskas iš Aradnykų

Užrašė Genutė Pakutkienė, punskas.pl