Lenkai siekia valdyti Lietuvą bandydami keisti įstatymus?

Rugpjūčio 28 d. LLRA frakcijos seniūnė, Seimo narė Rita Tamašunienė (ta pati, kuri eidama Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojos pareigas ant savo namo Vilniaus rajone, Maišiagaloje, iškabino dvikalbę gatvės pavadinimo lentelę ir nepaisydama Lietuvos Respublikos teismų sprendimų atsisakė ją nukabinti) įregistravo Seimo rinkimų įstatymo pataisas, kuriomis siūloma „tautinių mažumų ir regioninėms partijoms“ sumažinti patekimui į Seimą reikiamą balsų kiekį nuo dabar numatyto 5 nuošimčių iki 3-jų nuošimčių rinkėjų balsų ir tuo pačiu peržiūrėti Lietuvos rinkimų apygardų ribas.

Šiuo metu veikiantis Seimo rinkimų įstatymas numato, kad partijos kandidatų sąrašas gali gauti Seimo narių mandatų tik tuomet, jeigu už jį balsavo ne mažiau kaip 5 nuošimčiai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų. Jokios išimtys šiam įstatymo reikalavimui nėra numatytos.

R. Tamašunienė taip pat įregistravo keturių įstatymų pataisas, kuriomis siūlo Seimo, Savivaldybių, Europos parlamento ir Lietuvos prezidento rinkimų įstatymais įteisinti, kad rinkimų apylinkėse, kur gyvena ne mažiau kaip 10 procentų tautinių mažumų gyventojų, turėtų būti spausdinami papildomi biuleteniai, kuriuose šalia įrašų valstybine kalba būtų spausdinamas ir vertimas į tautinės mažumos kalbą.

Šiuos LLRA siūlymus paprašėme pakomentuoti politologo Mariaus Kundroto ir Lenkijos lietuvių leidinio „Aušra“ vyriausiosios redaktorės Irenos Gasperavičiūtės.

Marius Kundrotas, politologas:

Siūlymas išties įdomus. Lenkijoje tokia sistema jau kuris laikas veikia, ja daugiausiai naudojasi vokiečių tautinė bendrija. Visgi abejotina, ar toks įstatymo projektas dera su demokratine piliečių lygybe. Juolab kad pro jį kyšote kyšo savanaudiško intereso „ausys“. Projektas dvigubai įdomus tuo, jog leidžia suprasti, kad ligšiolinio 5% barjero (koalicijai – 7%) Lenkų rinkimų akcija nebesitiki peržengti. Tai natūralu, žvelgiant į santykį tarp šios partijos deklaracijų ir darbų.

Konkretus pavyzdys: Lenkų rinkimų akcija aršiai deklaruoja krikščioniškąsias, doros ir šeimos vertybes – o kur ji buvo, kai lietuviai protestavo prieš homoseksualistų propagandines manifestacijas? Juk ši partija disponuoja didžiuliais demografiniais ištekliais – kai jai reikia, autobusais suveža mases žmonių, įskaitant net moksleivius, kuriuos naudoti politikoje šiaip jau keistoka. O šįsyk? Paliko tvarkytis „litvinams“?

Kitas pavyzdys – ką darė vicemeras Jaroslavas Kaminskis, kai Artūras Zuokas nusprendė naikinti sostinės transporto infrastruktūrą, ypač – mikroautobusiukus? Juk juose daugiausiai dirbo lenkais save identifikuojantys vilniečiai… Rinkėjai tai mato ir Lenkų rinkimų akcija greičiausiai supranta, jog jos populiarumas per kitus rinkimus bus gerokai mažesnis nei ligi šiol. Gali būti net ir taip, jog praėję Seimo rinkimai taps jos „gulbės giesme“. Ar ne iš čia tokie siūlymai?

Antra vertus, siūlymas būtų svarstytinas, jei procentų mažinimas būtų taikomas objektyviai, atsižvelgiant į piliečių lygybės principą – kitaip tariant, visoms partijoms būtų sumažintas barjeras iki 3%, o koalicijoms, pavyzdžiui – iki 5%, ar net sulyginant partijų ir koalicijų barjerus. Nes dabartinis įstatymas užkerta kelią kurtis koalicijoms, o po to virkaujama dėl politinio susiskaldymo. Pertvarkytą siūlymą galėtų palaikyti ir kitos partijos, siekiančios demokratijos plėtros.

Dabartinėje Lietuvos teisinėje bazėje nei tautinių mažumų, nei regioninių partijų statusas nėra apibrėžtas. Visgi demokratinėje teisėje galioja principas: kas nėra draudžiama, tas – leidžiama. De facto tokios partijos jau egzistuoja.

Daugelyje Europos šalių veikia tautinių mažumų partijos: Lenkijoje – vokiečių, Rumunijoje – vengrų, Vokietijoje ilgą laiką veikė sorbų ir danų politinės grupės, gal dar tebeveikia – reiktų pasidomėti. Tautinių mažumų partijas reikia ne drausti, bet nustatyti joms aukštesnius pilietinio patriotizmo kriterijus.

Lenkų rinkimų akcija problemiška ne dėl to, jog tai – lenkų partija, o dėl to, kad iš esmės veikia prieš Lietuvos valstybę ir jos titulinę tautą – kiršina lietuvius su lenkais, ardo valstybės teritorinį vientisumą, demagogiškai reikalauja lenkų tautinei mažumai išskirtinių teisių, nors čia pat išduoda jos interesus. Konkrečiausias pavyzdys – žemės grąžinimas: jį Pietryčių Lietuvoje sprendė būtent ši partija, o dėl jo problemų kaltinama centrinė Lietuvos valdžia…

Dar vienas pavyzdys – jau minėtas Vilniaus mikroautobusiukų klausimas. Ši partija iš esmės – demagoginė ir populistinė, tautiškumas jai – tiktai priedanga savanaudiškiems interesams. Labai tikėtina, jog artimiausiu metu susikurs alternatyvi, pilietiškesnė Lietuvos lenkų partija, ir tokius judesius reiktų tiktai remti. Regioninės partijos taip pat jau sėkmingai veikia, registruotos netgi dvi Žemaitijai atstovauti pretenduojančios partijos – Žemaičių partija ir Žemaitijos partija, tiesa, didesnio žemaičių dėmesio rinkimuose jos nesulaukė.

Juridinis tautinių bei regioninių partijų statuso apibrėžimas ligi šiol nebuvo aktualus – jos galėjo veikti ir veikė be jokio išskirtinio statuso. Jis tampa aktualus tik tuo atveju, kai siekiama tokioms partijoms suteikti kokias nors išskirtines teises ar pareigas. Štai čia jau reiktų aiškiai apsispręsti, ar toks išskirtinumas valstybei reikalingas, maža to – ar jis dera su pilietinės lygybės principu. Ko gero – sunkiai. O jei sutariame, jog joks išskirtinumas teisių ir pareigų srityje nepageidautinas, nebereikia ir teisinio statuso apibrėžimo.

Irena Gasperavičiūtė, Lenkijos lietuvių leidinio „Aušra“ vyriausioji redaktorė:

Visų pirma siūlyčiau nelyginti rinkimų įstatymų Lenkijoje ir Lietuvoje, nes tautinių mažumų proporcijos šiose valstybėse yra per daug skirtingos, kad galima būtų lyginti. Kita vertus, žiūrėdami į lenkų padėtį Lietuvoje mes galime tik žavėtis – jie dalyvauja visose valstybės valdymo grandyse nuo savivaldybių pradedant, Seimu baigiant. Tai liudija apie Lietuvoje esančią teigiamą atmosferą kitataučių atžvilgiu. O tai yra labai svarbu, iš esmės ta atmosfera nulemia tautinės mažumos atstovų savijautą ir galų gale norą išlikti, t. y. puoselėti savo kultūrą, papročius, kalbą.