Gruodžio 8 dieną Punsko Dariaus ir Girėno mokyklos svetainėje vyko Lenkijos lietuvių bendruomenės tarybos posėdis. Posėdyje kalbėta apie Lenkijos lietuvių švietimą, Berznyko problemą bei apie Bendruomenės statuto pataisas.
Lenkijos lietuviškų mokyklų klausimu kalbėjo Bendruomenės valdybos vicepirmininkė Jolanta Jonušonytė.
Po pranešimo vyko diskusija, kurioje pasisakė Bendruomenės pirmininkas Jonas Vydra bei kiti.
Įdomią ir išsamią pateiktį Berznyko kapinių klausimu pristatė Lenkijos lietuvių bendruomenės valdybos vicepirmininkė Irena Gasperavičiūtė. Visą Irenos Gasperavičiūtės pranešimą parodysime vėliau. Diskusijos apie Berznyką metu atkreipta dėmesį, kad ten palaidotų Lietuvos karių klausimu privalome elgtis drąsiai ir ryžtingai, taip kaip tai padarė per Seinų apskrities tarybos posėdį punskietis Antanas Baudys. Apie tai rašo Seinuose leidžiamas „Przegląd Sejneński”. (Artimiausiu metu ketiname šį straipsnį paviešinti ir mūsų portale.)
Lenkijos lietuvių bendruomenės tarybos posėdyje diskutuota apie Lenkijos lietuvių bendruomenės statuto pakeitimus. Juos pristatė Bendruomenės tarybos pirmininkas Tadas Bagdonavičius. Šiuo klausimu Lenkijos lietuvių bendruomenės taryba sprendimų nepriėmė.
sb, punskas.pl
onai: paprastai tie,kurie primygtinai siūlo žiūrėti į ateitį, stengiasi pamiršti praeitį
Sutinku, kad labai svarbu, gyvybinga, būtinai reikia kovoti ir nugalėti, bet ne mažau svarbūs ir kiti dalykai. Iš praeities reikia žiūrėti į ateitį.
Berznykas – tai lenkų požiūrio į lietuvius veidrodis. Berznykas – lenkų tautos gėda. Mes, lietuviai, būdami lenkų tikrais draugais, privalome jiems padėti išeiti iš šito marazmo. Manau, nieko žemesnio, nieko gėdingesnio nėra už mirusiųjų niekinimą. Juolab kare žuvusių karių niekinimą. Manau, kad kiekvienas sveikai mąstantis žmogus, taip pat lenkai, tą supranta. Baisu, kad jie apsispras su Berznyku ir praras gebėjimą visa tai suvokti. Čia ir prasideda mūsų misija – neleisti jiems apsiprasti.
Taip, Ona, ‘šaukiantys lenkų akmenys“ yra mums svarbiausia- jeigu neginsime už mūsų kraštą žuvusiųjų garbės, tai patys sau, savo bendruomenei, savo lietuvybei pasirašysime nuosprendį. Kai kas labai norėtų, kad nusigręžtume nuo istorijos, ir užsiimtumėm buitiniais reikaliukais- kur keliuką nuasfaltuot, ar baliuką suorganizuot.
Ar „šaukiantys lenkų akmenys“ mums yra svarbiausi? Ar tai nėra bėgimas nuo mums svarbių problemų? Gerai kad valdyba nemiega nors dabar, kai jau gyvybingus mūsų bendruomenės dalykus pramiegojo.Vienybė ir dar kartą vienybė. Kur ji? Bendruomenė stipri tada, jeigu vieninga, be luomų. Visi mes kilę iš valstiečių ir neturime vaizduoti kunigaikščių, nes jais neesame.Žūstame, tirpstame, nykstame, baisu sakyti – lenkėjame, kosmopolitėjame.Taip mes, o ne kažkokie jie. Jauskime visi atsakomybę už mūsų bendruomenę, o netapkime pasyviais žiūrovais ir kritikais. Nes kas iš to.