(Tęsinys)
Į portalo punskas.pl klausimus atsakinėja dr. Marytė Černelienė.
__________________________________________________________
__________________________________________________________
– Ko turėtume pasimokyti iš praeities? Kokių nuostatų dabar reikėtų laikytis lietuvių bendruomenei, jos vadovams ir švietimo darbuotojams, siekiant neprarasti mokyklų, kurias dar turime, užtikrinti jose pageidaujamą mokymo kokybę bei sąlygas moksleivių ugdymui ir savilavai?
Praeitis – tai išminties aruodas. Mes, gyvendami dabartyje, turėtume pasinaudoti praeities patirtimi, bet žiūrėti šių dienų akimis ir išnaudoti naujų laikų teikiamas galimybes. Nauji laikai, mano supratimu, jeigu norima pasiekti užsibrėžtus tikslus, neatleidžia lietuvių organizacijų, mokyklų vadovų nuo glaudaus bendradarbiavimo su bendruomenės nariais, moksleivių tėvais. Man atrodo, kad šioje srityje yra daug nesuartų dirvonų. Reikia dirbti strategiškai, perspektyviai, sugebėti prisitaikyti prie greitai besikeičiančių aplinkybių, būti kūrybingiems, ieškoti naujų veiklos formų, galvoti, kaip išsaugoti mąstančias, kūrybingas asmenybes šiame krašte. Mažiau nepotizmo. Suprantu, kad visa tai įgyvendinti nėra lengva, bet niekas už mus mūsų darbų nepadarys. Nors šiek tiek idealizmo! Kad jis ir labai nemadingas, bet labai reikalingas gyvenantiems svetimoje apsuptyje.
LR Prezidentas Valdas Adamkus įsirašo į Punsko licėjaus kroniką. Šalia direktorė Marytė Černelienė
Švietimas yra svarbiausia ir esmingiausia Lenkijos lietuvių bendruomenės domėjimosi sritis, nes jis kloja pamatus ateičiai. Be pilietiškai brandžių, išsilavinusių ir iniciatyvių žmonių nebus krašto gerovės nei darnaus gyvenimo ir noro jį kurti savojoje bendruomenėje. Bendruomenėje reikėtų kuo daugiau reikšmingų pokalbių, kad kiekvienoje situacijoje ieškotume apmąstytų bendrų sutarimų siekiant geresnio mokymosi bei kitų problemų sprendimo. Visuomenė nenori nekokybiško švietimo. Nesirūpindami švietimo kokybe, išsižadame savo ateities, nededame pagrindo visuomenės brandai. Švietimo rezultatai ateina negreitai, todėl reikia kantriai ir nuosekliai dirbti.
O ką daryti, kad kokybė pagerėtų? Jeigu stokojama strateginio valdymo, nesilaikoma strateginių tikslų, bėgama nuo neužbaigtų darbų, nepasiektų rezultatų – tai ir kokybės nėra. Svarbu stiprinti švietimo kokybę. Turėti prioritetus, juos įgyvendinti ir įvertinti pagal užsibrėžtus rodiklius. Svarbu organizacijoms dirbti su mokyklų vadovais, mokyklų bendruomenėmis dėl veiklos prioritetų, kelti konkrečiai mokyklai užduotis, orientuotas į mokinių pasiekimų gerinimą. Šio krašto mokyklos turi aukštų rezultatų, gerų mokytojų. Tačiau lyginant su kitomis pasaulio ar Europos šalimis tie pasiekimai vidutiniški. Nepatenkinti nei tėvai, nei mokiniai. Tai reiškia, kad organizacijoms ir viduje, ir išorėje yra ką nuveikti. Bendradarbiavimas – būdas siekti geresnio mokinių mokymosi. Bendradarbiaujant su visomis interesų grupėmis, įsiklausant vieniems į kitus galima pasiekti geresnę ugdymo kokybę. Moksleiviai ir tėvai aukščiausiai vertina mokyklos veiklas, susijusias su neformaliuoju švietimu, su tradicijų palaikymu, gerais renginiais mokykloje. Gana mažas yra tėvų įtraukimas į mokyklos veiklą. Tyrimai rodo reikšmingą ryšį tarp tėvų į(si)traukimo ir mokinių pasiekimų: jis glaudžiai susijęs ne tik su mokymosi pasiekimais, bet ir su moksleivių visapusiška pažanga.
Kas svarbiausia, kas duoda aukščiausią kokybę, kas aktualu šiandien mokiniui – to visko reikia siekti visoms interesų grupėms drauge. Vaiką, jaunuolį ugdo ne tik mokykla. Nepamirškime tėvų. Kvieskime kartu kurti patrauklesnes ir veiksmingesnes tarpusavio bendradarbiavimo formas.
Mokyklos vadovai ypač daug dėmesio turėtų kreipti į tai, kad viskas, kas vyksta pamokoje, būtų skirta mokymuisi, kad pamoka duotų tinkamą rezultatą, į pamokų kokybę. Reikėtų nepamiršti individualizuoto ir personalizuoto mokymo. Geras švietimas – tai komandinis žaidimas, pasižymintis jautrumu aplinkai, neunifikuojantis asmenybių. Ką bedarytume su švietimu, viskas turėtų būti nukreipta į švietimo kokybę, aukštesnį mokymo lygį, geresnį mokinių mokymąsi, palankesnio mikroklimato, mokinio savijautos pamokose, mokykloje sudarymą.
LR Prezidentas Valdas Adamkus su Punsko mokyklų mokytojais 2004 m.
Visų lūkesčiai dideli ir į juos turime reaguoti. Turime būti kūrybingi, ieškoti naujo turinio, naujų darbo formų. Reikia susitelkti ir pasistengti, kad krašto mokyklų darbo rezultatai džiugintų krašto bendruomenę, kad pagrįstai galėtume jomis didžiuotis.
– Gerokai nustebino informacija, kad Punsko licėjuje turėjo būti ir lenkiškos klasės. Kodėl jos nebuvo įkurtos?
Iš tikrųjų 1956 metų rugpjūčio 20 dienos mokyklos steigiamajame akte buvo formuluotė, kad 1956 metais Punske kuriamas bendrojo lavinimo licėjus lietuvių ir lenkų dėstomosiomis kalbomis. Taip pat buvo pažymėta, kad klasės su lenkų mokomąja kalba bus įkurtos vėliau. Balstogės vaivadijos švietimo kuratorija planavo tai įgyvendinti, bet vėliau šios minties atsisakė. Kaimams, kuriuose gyveno dauguma lenkų, buvo arčiau į Suvalkus negu į Punską. Antra, Punskas lenkams nėra patrauklus, nes tai kaimas, o ne miestas. Archyvuose suradau Šaltėnų kaimo gyventojų prašymą steigti Punsko licėjuje lenkiškas klases, bet Balstogės švietimo kuratorija tokių klasių steigimui nepritarė, aiškindama, jog valdžia laiko licėjų Punske, norėdama užtikrinti lietuvių tautinei mažumai galimybę mokytis gimtąja kalba vidurinėje mokykloje. Daugiau svarstymų kurti lenkiškas klases Punsko licėjuje neteko aptikti.
– Knygoje rašote ir apie neformalias mokyklas (Varšuvos šeštadieninę). Kodėl nuošalyje liko, pvz., Suvalkuose ir Seinų krašte lietuvių kalbos besimokantys vaikai?
Apie neformalųjį lietuvių kalbos mokymą Suvalkuose ir kitose krašto vietovėse knygoje rašoma. Aišku, Varšuvos lietuvių šeštadieninei mokyklai skyriau daugiau dėmesio, bet manau, kad šiuo klausimu darbo liko ir kitiems. Galima būtų patyrinėti, kaip neformalusis lietuvių kalbos mokymas atrodė Vroclave, Gdanske ir kitose vietovėse, kur gyveno lietuvių diaspora.
– Bandėte lyginti Lenkijos lietuvių ir Lietuvos lenkų švietimą. Prie kokių išvadų priėjote?
Pateikiau tik keletą faktų apie Lietuvos lenkų švietimą. Manau, kad Lenkijos lietuvių ir Lietuvos lenkų gausumas, mokyklinio amžiaus vaikų ir jaunimo skaičius, mokyklų gimtąja kalba skaičius tų valstybių tautinėse bendruomenėse žymiai skiriasi. Sovietmečiu Lietuvos lenkų mokyklos veikė pastoviai, jų mokykloms mokytojus rengė pradžioje mokytojų seminarija, vėliau Pedagoginis institutas (rengiami buvo lenkų kalbos ir literatūros mokytojai) bei Vilniaus universitetas. Lietuvos lenkų mokyklose mokoma iš lenkiškų vadovėlių, paruoštų ir išleistų Lietuvoje. Lenkų literatūros vadovėlius šioms mokykloms rengia Lenkijos ir Lietuvos mokytojai bei kiti autoriai. Lenkijos lietuviai, skirtingai nei Lietuvos lenkai, visų dalykų vadovėlius gimtąja kalba naudoja tik pradinėse (0–3) klasėse ir tik po 1998 metų, o likusios klasės turi tik lietuvių kalbos ir literatūros originalius vadovėlius, kitų dalykų pamokose, vedamose lietuvių kalba, naudoja lenkiškus vadovėlius, tokius pačius, kaip ir lenkiškos mokyklos. Tik 2006 metais pasirodė pirmieji Lenkijoje išleisti lietuvių kalbos vadovėliai licėjui, anksčiau ši mokykla naudojosi Lietuvoje išleistais vadovėliais, nepritaikytais mūsų mokymo programai. Knygoje galima surasti ir daugiau informacijos šia tema.
– Ačiū už pokalbį.
nb, punskas.pl
http://archyvas.punskas.pl/lenkijos-lietuviu-svietimas-gimtaja-kalba-1-d/