Europos finansų analitikai pranašauja, kad Lenkijos zloto kursas jau šių metų antrojo ketvirčio pabaigoje smuks iki neregėtų žemumų. Lietuvos verslas baiminasi, kad tokia situacija gali būti sunkiai pakeliama.
Lietuvoje jau skambinama pavojaus varpais: jei Lenkijos zlotas nukris iki 0,6 lito, kaip pranašauja „Bloomberg“ analitikai, mūsų pramonei tai bus tragedija.
Sunku jau dabar
“Jei 40 proc. produkcijos neeksportuotume, būtume bankrutavę“, – karčią tiesą konstatuoja AB „Kauno grūdai“ grupės, laikomos viena stipriausių Lietuvoje, generalinis direktorius Tautvydas Barštys. Ši žemės ūkio produkciją gaminančias bendroves vienijanti grupė, kaip ir kitos maisto pramonės įmonės, šalia esančios Lenkijos įtaką pajunta pirmosios.
Mat Lietuvoje didžiąją šeimos išlaidų dalį sudaro maisto prekės, o Lenkijoje šiai prekių grupei yra taikomas lengvatinis pridėtinės vertės mokestis (PVM) – 5 procentai. Lietuvoje jis – 21 procentas.
T.Barštys skaičiuoja, kad dėl šio mokesčio skirtumų ir atpigusio Lenkijos zloto lietuviškos maisto prekės yra daugiau nei trečdaliu brangesnės už parduodamas Lenkijoje. Pingant zlotui, šis skirtumas auga.
„Natūralu, kad žmogus, galėdamas tokį pat produktą pirkti pigiau, jį ir perka. Tuo naudodamiesi, Lietuvos gamintojus šantažuoja ir mūsų smulkieji verslininkai. Jie prekes vežasi iš Lenkijos, o mes einame į duobę“, – apgailestauja įmonių grupės vadovas ir niūriai skaičiuoja: Lietuvoje gaminamas produktas kuria pridėtinę vertę, aprūpina darbu 5-7 žmones, pinigai lieka Lietuvoje. Importuojamas produktas sukuria 0,5-1 darbo vietą, o pinigai išvežami.
Dabar Lietuvoje dominuoja įvežtos maisto prekės, o mūsų uždirbtais pinigais remiama kita valstybė.
Nesmagu ir daugelyje kitų pramonės šakų, netgi ten, kur gaminamos ne plačios paskirties prekės ir kurios PVM lengvatomis Lenkijoje nesinaudoja. Tarp tokių – Raseinių AB „Šatrija“, kuri siuva specialiuosius drabužius. „Tai, kad lenkai – labai neparankūs mūsų konkurentai, pajutome dar 2009-ųjų pradžioje, kai zlotas atpigo iki 0,8 lito. Kuo toliau, tuo konkuruoti su jais sunkiau. Neįsivaizduoju, kaip išsilaikysime, jei zlotas iš tikrųjų atpigs iki 0,6 lito“, – baiminasi bendrovės generalinis direktorius Giedrius Grondskis.
Pasak jo, konkurentų lenkų pranašumas yra ne tik atpigusi nacionalinė valiuta, bet ir tai, kad audinius jie perka iš vietos gamintojų, o „Šatrijai“ telieka teikti siuvimo paslaugą naudojant užsakovų medžiagą. Kartais įmonė ja pasirūpina ir pati, bet Lietuvoje specialiems drabužiams skirtų audinių niekas negamina, todėl tenka pirkti gerokai brangiau Vokietijoje arba Prancūzijoje.
Pasak G.Grondskio, Lenkijoje siuvėjas uždirba 1200 litų, o „Šatrijoje“ – 1000 litų. Įvertinus valiutų skirtumus, vien dėl to žmogaus darbui imlios lenkų produkcijos savikaina yra gerokai mažesnė.
Potencialiai didžiausia „Šatrijos“ užsakovė galėtų būti „Orlen Lietuva“, bet ją valdo raseiniškiams itin neparankus Lenkijos kapitalas. „Skandinavams tiek pat toli važiuoti ir į Lenkiją, ir į Lietuvą, todėl dažniausiai jie važiuoja kur pigiau, o galimi užsakovai iš Vokietijos, Ispanijos, Italijos nė nepasiekia Lietuvos, juolab kad pigiau už lietuvius siuva ne tik lenkai, bet ir bulgarai, rumunai“, – pasakoja „Šatrijos“ vadovas. Jo teigimu, dabar tenkinamasi tuo, ką pavyksta susitarti su Šiaurės šalių – daugiausia Norvegijos ir Suomijos – verslininkais, bet šių rinkų nė neprilyginsi Vokietijos, Prancūzijos ar Didžiosios Britanijos rinkoms.
Atrodytų, kaimynų veiksmas prašyte prašosi atoveiksmio. Lietuvoje ir per pirmąjį zloto pigimo karštymetį 2009-ųjų pradžioje buvo pradėta kalbėti apie būtinumą devalvuoti litą.
Dabar bent kol kas tokių minčių negirdėti. SEB banko patarėjo Gitano Nausėdos nuomone, dabar svarstyti klausimą dėl galimybės litą atsieti nuo euro reikštų deginti degtukus aplink degalų baką.
„Keisti savo valiutos reguliavimo politiką galėjome gerokai anksčiau, kol dar nebuvome priartėję prie euro zonos. Jei pradėtume draskytis, iš esmės susikurtume daugiau bėdų, negu išspręstume problemų“, – sako analitikas.
Jo nuomone, atsiejus litą nuo euro, yra teorinė galimybė, kad Lietuvos nacionalinė valiuta ilgainiui sustiprėtų, bet kažin ar vertėtų litą „paleisti“ vien tam, kad galėtume pasižiūrėti, kur link jis judės.
Be to, atsiradę kurso svyravimai sukeltų daug galvos skausmo ir taupytojams, ir skolintojams.
„Veikiausiai litas susilpnėtų. Tai kurį laiką būtų palanku Lietuvos pramonės įmonėms, kuriose naudojama daug rankų darbo ir kurios yra orientuotos į eksportą, tačiau būtų katastrofa įmonėms, importuojančioms žaliavas ir organinį kurą, tarp jų vienai didžiausių valstybės biudžeto pildytojų – „Orlen Lietuva“, – teigia G.Nausėda. Jis priduria: susilpnėjęs litas ypač pablogintų asmenų, pasiėmusių paskolas eurais, padėtį, valstybės – taip pat, nes, prisiskolinusi eurais, ji biudžetą pildytų nuvertėjusiais litais, o skolas grąžinti turėtų pabrangusiais eurais.
„Giliau pažvelgęs į situaciją, nesu tikras, kad lenkai savo zlotą silpnina sąmoningai. Gal tokio noro būtų, tačiau veikia ir objektyvios priežastys. Mat dabar Rytų ir Vidurio Europoje juntamas kredito išteklių badas, nes šiame regione šaknis suleidę Vakarų bankai turi bėdų dėl euro zonos valstybių ir, rūpindamiesi savo kapitalo pakankamumu, atitraukia pinigus. Tai sausina pinigų srautus ir Lenkijoje“, – samprotauja analitikas.
Pasak jo, Lietuvos pramonė kurį laiką dėl pigaus zloto tikrai kentės, tačiau daryti apokaliptines išvadas esą ankstoka, juolab Lietuvos prekių eksportas į Lenkiją sudaro vos apie 7 proc. viso eksporto. Tačiau finansų rinkos tendencijos Lenkijoje nėra naudingos Lietuvos ūkiui, o pakeisti jų negalima, nes Lenkija ir toliau deklaruoja savo ketinimus išlaikyti lankstų zloto kursą, o Lietuva lieka ištikima eurui iki pat įstojimo į euro zoną. Tam sunku ką nors priešpriešinti.
Kaip sodas be sodininko
Vis dėlto dalis analitikų neatmeta galimybės diskutuoti ir dėl lito kurso. „Valiutų valdyba nėra šventa karvė, dėl kurios negalima diskutuoti. Yra žmonių, kurie ragina diskutuoti ir priimti racionalius sprendimus. Juk ir valiutų valdybos modelių yra įvairių, reikia juos apsvarstyti. Lietuva pasirinko radikaliausią variantą ir niekas nė nesusimąsto apie galimus kompromisus. Dabar labai patogu, nes nereikia nieko galvoti patiems, o visas bėdas galima suversti valiutų valdybai“, – sako nepriklausomas finansų analitikas Vladimiras Trukšinas.
Verslas ir pramonė viltingai žvalgosi į įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžią – gal pasiūlys priemonių, kurios galėtų sušvelninti smūgius, tačiau šiai rūpi tik biudžetas, lyg sodininkui, kuris sodą prisimena tik tada, kai nurinkęs kuklų derlių ima svarstyti, kiek priskins ir kur dės kitų metų obuolius, kurių, beje, obelis, neparuošta žiemai, gali ir neišauginti.
V.Trukšino nuomone, Lietuva, būdama ekonomiškai nepalankių kaimynų apsuptyje, turėtų akylai stebėti, kas dedasi už sienos, ir imtis atitinkamų apsaugos priemonių. Tačiau lyg specialiai viskas daroma atvirkščiai: kai verslui reikia padėti, jis apkraunamas mokesčiais. Neišgalėdamas jų mokėti, traukiasi į šešėlį arba išsikelia į užsienį.
„Nenoriu konkretinti, bet daug ekonomiškai stipriausių įmonių savo centrinius biurus jau perkėlė į lengvesnių mokesčių šalis, o Lietuvoje lieka tik savotiški kamikadzės, kurie planuoja, investuoja ir vieną rytą atsikėlę pamato, kad per naktį viskas apvirto aukštyn kojomis“, – sako T.Barštys.
Atsisakė mokslinės analizės
“Lietuvoje per daug sprendimų, grindžiamų bemoksliškumu. Situacija iš tiesų sudėtinga. Lenkiškos prekės jau muša mūsiškes vidaus rinkoje, o dar labiau atpigus zlotui muš ir užsienio rinkose“, – sako akademikas Aleksandras Vasiliauskas.
Jo nuomone, Lietuvos galimybės gintis yra ribotos pirmiausia dėl nepaslankaus valiutų valdybos modelio. Todėl liktų tik keisti biudžeto politiką: arba valstybė pati turėtų duoti daugiau užsakymų vietos pramonei biudžeto deficito sąskaita, arba bent laikinai sumažinti kai kuriuos mokesčius. Imtis rinkos apsaugos priemonių, anot jo, neleis Europos Sąjunga ir Pasaulio prekybos organizacija. Nebent valstybė galėtų verslui padėti atrasti naujas užsienio rinkas.
Maža to, anot mokslininko, būtų sunkiai įmanomi ir valstybės užsakymai, nes jiems yra numatyti vieši konkursai, kuriuos laimi nebūtinai Lietuvos įmonės.
Pasak jo, nuolat mažinant finansavimą, šioje institucijoje buvo likę vos 11 mokslo darbuotojų, todėl Vyriausybė pritarė Mokslų akademijos pasiūlymui jį uždaryti ir kitu žingsniu įkurti naują, kuriame darbuotųsi apie 70 geriausių Lietuvos ekonomikos specialistų, šiandien išsibarsčiusių pusšimtyje universitetų katedrų ir užsieniuose. Buvo planuojama, kad mokslininkai parengs bendrą valstybės ekonomikos strategiją, analizuos galimus projektų variantus, teiks rekomendacijas valstybės institucijoms. Tada nereikėtų jau valstybės liga tampančių karštligiškų „naktinių“ reformų.
Įsteigti institutą kainuotų apie 3 mln. litų. Tai, anot akademiko, nebūtų dideli pinigai, palyginti su tais, kurie dabar švaistomi samdant užsienio specialistus pavieniams ne visada pateisinamiems projektams ir padrikoms strategijoms rengti. „Todėl ir gyvename mintimis apie rojų, kuriame galbūt gyvensime po 20 ar 30 metų, bet nematome to, kas vyksta dabar ir kas laukia rytoj“, – pažymi A.Vasiliauskas.
Beje, Vyriausybė, nusprendusi uždaryti Ekonomikos institutą, apie antrą žingsnį – naujo steigimą – iš karto užmiršo ir skubiai paskelbė „naktinę mokesčių reformą“. Ekonomikos specialistai ir analitikai, pavieniui siūlantys idėjas ir skelbiantys įžvalgas, tebelieka neišgirsti ir neįdomūs.
Kazimieras Šliužas | „Lietuvos žinios“