- T. Bagdonavičius (Karolio Kavolėlio nuotr., alfa.lt)
„Lenkijoje mėgstama sakyti, kad mūsų mokyklos yra viskuo aprūpintos ir jose dėstoma tik lietuviškai. Tai yra visiška netiesa. Jei ir kažkas dėstoma lietuviškai, tai iš lenkiškų vadovėlių, nes lietuviškų labai trūksta“, – tvirtina Seinų „Žiburio“ mokyklos istorijos mokytojas, Lenkijos lietuvių bendruomenės tarybos pirmininkas, šio krašto istorikas Tadas Bagdonavičius, pasakojantis apie vis agresyvėjantį Lenkijos požiūrį į tautines mažumas.
Lietuvoje nemažai rašoma apie dvipusius Lietuvos ir Lenkijos santykius, lenkų mažumos padėtį Vilniaus krašte, tačiau gerokai mažiau žinoma apie lietuvių, gyvenančių Suvalkų, Punsko kraštuose. Išgirstame apie jus dažniausiai tada, kai, tarkime, būna nuniokojami paminklai ar vietovardžių lentelės. Tad ir norėtųsi sužinoti, kaip laikotės?
Mūsų padėtis yra specifinė. Gyvename savo etninėse žemėse, esame ten šeimininkai, bet tuo pačiu mūsų ryškiai mažėja. Neseniai ruošiau savo mokinius konkursui apie Broniaus Kviklio monografiją „Lietuvos bažnyčios“ ir ten radau informaciją, kad oficialiai 1982 metais Lenkijoje gyveno 33 tūkst. lietuvių. Neoficialiai jų galėjo būti iki 60 tūkst. Šiandien oficialiai lietuvių yra iki 6 tūkst., tačiau mes, kaip bendruomenė, teigiame, kad mūsų gali būti 10–12 tūkst. Nors iš tiesų lietuvių yra daug – savo apylinkėse pažįstame žmonių, kurie žino, kad jų seneliai yra lietuviai, tačiau lietuviais vadinami pyksta.
Taigi, kaip Lenkijos valstybė rūpinasi tautinėmis mažumomis? Per daugmaž 30 metų iš 30 tūkst. liko tik 6 tūkstančiai. Sakau valstybė, kadangi vienas garsus Lenkijos senatorius, kino režisierius Kazimiežas Kutzas yra pasakęs, kad mes turime rūpintis tautinėmis mažumomis, o ne tik jos pačios turėtų tai daryti.
Tad mūsų padėtis nėra dar tokia bloga. Pavyzdžiui, vokiečiai teigia, kad jų esama iki milijono. Ir tokie teiginiai turi logikos, nes apie trečdalis dabartinės Lenkijos teritorijos kelis šimtus metų buvo vokiškas. Žinoma, būta repatriacijų, bet vokiečių kilmės pavardžių yra išlikę. Oficialiai jų išlikę labai nedaug. Jų sumažėjo daug daugiau nei lietuvių. Panaši padėtis yra su ukrainiečiais. Vėlgi tame mūsų Suvalkų trikampyje yra garsus regionas, kuriame gyveno sentikiai, o dabar jų nebėra.
Tai parodo, kaip yra rūpinamasi tautinėmis mažumomis. Dabar konstatuoju faktą apie lenkų padėtį Lietuvoje. Gal jų ir mažėja, gal jie pritampa prie lietuvių daugumos, tačiau tas tirpimas yra daug lėtesnis, jeigu teisingai suprantu.
Ir, aišku, kitas reikalas yra šios dienos problemos – gyvename tokioje padėtyje, kai nieko patys nežinome ir apie mus nelabai ką žino. Pavyzdžiui, neseniai Suvalkų prokuratūra paskelbė, kad nutraukia tyrimą dėl vietovardžių lentelių uždažymo. Ir tyrimo, kuris truko apie 10 mėnesių, rezultatų nėra. Paprastas pavyzdys – organizacijos, kuri vadinasi „Falanga“, ženklas buvo nupieštas ant suniokotų paminklų. Jie savo interneto puslapyje skelbė, kad neprisipažįsta prisidėję prie šio išpuolio, bet jie – čia citata – parašė, kad „remia tokius veiksmus“. Idėjiškai. Jie taip pat organizuoja įvairias protesto akcijas su futbolo sirgaliais. Manau, kad Lietuvos žmonės Lenkijos futbolo sirgalius pažįsta.
Tikrai atsimename
Taigi, kai 6 tūkst. Lenkijos lietuvių mato, kad fašistuojanti organizacija „Falanga“ bendradarbiauja su futbolo aistruoliais, kurie, tarkime, organizavo antirusiškas riaušes prieš Europos futbolo čempionatą, ką reikia galvoti? Apie tas dvi grupes, kurios atvirai kovoja prieš tautines mažumas. Ir kaip jaustis? Nenoriu skųstis dėl pavojų, tačiau jokio geranoriškumo ir paramos iš Lenkijos valstybės pusės taip pat nejaučiame. Jau nekalbant apie tai, kad 38 mln. gyventojų valstybė oficialiai teigia, kad ji nėra pajėgi išlaikyti 5 lietuviškų mokyklų. Aiškinama, kad reikia išlaikyti ir kitas tautines mokyklas. Bet yra dar tik baltarusiškos, vokiškos, o jų labai mažai.
Palyginkime su Lietuva, kurioje esama apie 60 lenkiškų mokyklų… Ir trijų milijonų šaliai tai – pakeliama našta, nes, kiek pamenu, Lenkija finansavimo problemos nekelia.
Ar Lietuvos parama lietuviškoms mokykloms Suvalkų trikampyje yra pakankama?
Švietimo padėtis yra vertinama gana keistai, ypač Lenkijos spaudoje. Situacija yra tokia, kad nesi kaltas, o reikia aiškintis. Lenkams sakau: vyrai, pasižiūrėkite į interneto puslapį, dabar juk kiekviena mokykla – ir Punsko vidurinė, ir Punsko gimnazija – tokius turi. Pažiūrėkite į vadovėlius – lietuviškos mokyklos labai dažnai naudojasi lenkiškais vadovėliais. Nors tokias pamokas kaip chemija, fizika ar biologija būtų galima dėstyti lietuviškai. Vadovėlių problema vėlgi yra labai komplikuota. Lenkijos finansavimas yra nepakankamas. Ir jei dar Punsko savivaldybė, į kurią yra išrinktų lietuvių, remia, tai už savivaldybės ribų nėra nei vienos lietuviškos mokyklos, kuri būtų išlaikoma už savivaldybės lėšas. „Žiburio“ mokykla gauna konstituciškai nustatytą mokinio krepšelį, tačiau jokių kitų priedų negaunama.
Kitas dalykas, kurį kartoju jau šimtąjį kartą. Aš istoriją lietuvių mokiniams dėstau lenkiškai, kolegos – geografiją, visuomenės istoriją – taip pat. Nebent nutinka tokia teisinė subtilybė, kad dėstomoje temoje nėra nieko lenkiško, tada jau gali dėstyti ir lietuviškai, bet vis vien iš lenkiško vadovėlio. Pavyzdžiui, yra tema apie gotiką, o antra tema – apie gotiką Lenkijoje. Pirmąją temą galiu dėstyti lietuviškai, išaiškinti sudėtingus architektūrinius elementus, tačiau tada jau gerokai komplikuota antrąją temą dėstyti lenkiškai.
Pritariu Pelėdai. Šaunuolis! Ir protingas vyrukas. „Žiburiui“ pasisekė.
Šaunuolis Tadas