Lenkų ir lietuvių diskusija

Nematyta retenybė, kad Berznyko kapinėse pastatytų paminklų problema taptų lenkams ir lietuviams gyvos, bet ir gana pasvertos, tačiau visų pirma – tiesioginės diskusijos tema, be žiniasklaidos ir svarbiausių institucijų, perteikiančių informaciją. Toks, mūsų manymu, vertingas pokalbis įvyko apskrities tarybos posėdžio metu. Apie ką gi kalbėta?

Šiuo klausimu pasisakė Punsko atstovas, tarėjas Antanas Baudys:

– Pasipiktinimą keliantys paminklai Berznyko kapinėse žeidžia lietuvių visuomenę. Į mane kreipėsi mano rinkėjai, pabrėždami, kad tai prieštarauja įstatymui, draudžiančiam skleisti ksenofobiją ir neapykantą bei skelbti istorinę netiesą: koncentracijos lageriai Lenkijos teritorijoje, o ne lenkų lageriai – paprasti žodžiai, o tokie skaudūs. Lygiai lietuviams skaudūs tie paminklai.

Tarėjas pridūrė, kad tai nėra jo formalioji paraiška, o tik įkvėpimas apskrities viršininkui ir tarybai pradėti kokį nors veiksmą Berznyko kapinių, kuriose vėl atsirado naujas paminklas, klausimu. Baudys kalbėjo, kad, pvz., lietuviams vis dar nesuprantama yra kryžiaus, įamžinančio Panerius, prieš kelerius metus pastatymo priežastis, kadangi Vilniaus priemiestyje esančios vietovės įvykiai neturi nieko bendro su Seinija.

– Ar apskrities taryba negali susirinkti ir ką nors sugalvoti? Nemanau, kad kapinės yra vien tik parapijos administratoriaus ar bažnyčios veiklos vieta, kadangi tai viešoji vieta. Tai yra tam tikrų istorinių faktų – iškreiptų faktų skelbimas viešojoje vietoje. Kiekvienas gali turėti savo nuomonę, išpažinti savo religiją – tik tuomet, kai nekenkia kitiems. O šitas dalykas mums kenkia, – kalbėjo tarėjas. Pridūrė, kad tikisi konkrečių apskrities valdininkų veiksmų, mat, jo manymu, jie atsako už visas kapines savo valdomoje teritorijoje, disponuoja taip pat viešojo saugumo ir tvarkos komisija.

Baudžiui baigus pasisakymą, temą tęsė tarėja Lucyna Fidrych, Teisės ir teisingumo partijos (PiS) atstovė.

– Noriu pasakyti, kad dalyvavau iškilmėse Berznyke ir nepajutau jokios neapykantos. Stebiuosi, kad tautinės mažumos visuomenė šitaip tai suprato. Manau, kad mūsų įvairiose vietovėse žuvusių kareivių atminimą būtina pagerbti. Kapinėse iškilmių metu buvo patriotizmo, maldos, susikaupimo atmosfera ir įžymių istorikų profesorių pasisakymai tik patvirtino, kad ta mirtis buvo kankinių mirtis, – sakė Fidrych.

– Aš nekalbėjau apie iškilmes, bet apie paminklus, – atsakė tarėjas Baudys. – Apie Panerių paminklą su tokiu turiniu. Jo pastatymas šalia žuvusiems lietuvių kariams skirto paminklo blogai liudija, mat nurodo bendrą atsakomybę už galbūt kolaborantus, kurių buvo kiekvienos tautos daliniuose – tiek lenkų, tiek lietuvių. Už Antrąjį pasaulinį karą atsakingi yra vokiečiai – visuomet tai pabrėžiu. Tiek už Jedwabne, tiek ir už Panerius yra atsakingi vokiečiai – administratorius, kuris tam tikru laiku valdė teritoriją. Kad lietuvių kariuomenė įžengė su Raudonąja armija – kuris profesorius gali tokias nesąmones skelbti? Galbūt tik toks, kuris mokėsi pas liaudies komisarą. Tai žeidžia lietuvius lygiai taip, kaip „lenkų koncentracijos lageriai“ žeidžia lenkus. Mus žeidžia „lietuvių kariuomenės įžengimas su sovietų kariuomene“. Tai buvo lietuvių ir lenkų kariuomenių kova, taigi pagerbkime ir vienus, ir kitus, nes ir vieniems, ir kitiems iki šių dienų tai buvo jų tėvynė. Prabėgo tiek metų, ir aš labai stebiuosi tokios neapykantos skleidimu, ypač prieš mažiausią tautą, esančią Lenkijos kaimynystėje, kuri nusipelnė didžiausio pripažinimo: pradedant Jogailaičių dinastija, baigiant didžiausiais lenkų rašytojais ir poetais, kaip antai Mickevičius, Milošas, bei šiuolaikiniais prezidentais, kurie visada prisipažindavo: mes kilę iš Lietuvos. Iš kur kyla ta ksenofobija? Iš stadionų? Nesuprantu. Bijau, kad ilgainiui tai gali persikelti čia, nes Poznanėje gyvena galbūt tik vienetai, o čia – tvirta lietuvių grupė.

– Turėtume savęs paklausti: ar tai trukdo žmonėms, kurie vieni šalia kitų ten guli, už kažką atidavė gyvybę ir guli kape? Manau, kad ne. Manau, kad mes kaip visuomenė neturėtumėm šito kurstyti, – pasakė tarėjas Jan Łuba.

– Tai geras teiginys. O kas dabar vyksta Berznyke? – klausė tarėjas Ryszard Grzybowski.

Diskusijos pabaigoje įsijungė Seinų burmistras Jan Stanisław Kap, Nemuno mūšio nekropolijos pilietinio komiteto narys. Beje, minėtasis komitetas buvo pagrindinis lietuvių tautinę mažumą žeidžiančio paminklo Berznyke statybos iniciatorius.

– Lietuvos vyriausybė su sovietų vyriausybe pasirašė susitarimą ir karinę sutartį 1920 m. Ir pagal tą sutartį lietuvių armija įžengė į Žečpospolitos teritoriją. Tai yra istorinis faktas, datas, viską žinome; kada vyriausybė, kada Lietuvos seimas ratifikavo tą susitarimą. Lietuvių kariai guli vietoje, kur stovi žalias kryžius, kairiajame kapinių kampe, ne čia, kur stovi tie gražūs paminklai. Ten, kur stovi kryžius ir yra tinkamas užrašas ant akmens – tik mes padedame gėlių ir uždegame žvakes, o gerai būtų, kad lietuvių kilmės gyventojai taip pat ten, ant karių kapų, uždegtų žvakes, nes būtent ten jie ir guli. Grįžtant prie Panerių paminklinės lentos – kai dar gyveno p. Helena Pasierbska, Panerių šeimų pirmininkė, ji kreipėsi į apylinkės gyventojus su klausimu, ar negalima būtų pastatyti Berznyke kryžiaus Panerių aukoms pagerbti. Ji tada gavo sutikimą dėl to, kad Berznyko karių kapinės yra arčiausiai Lenkijos ir Lietuvos sienos, todėl čia tinkama vieta pagerbti Panerių aukas. O akmenyje iškalto teksto turinys yra toks pat, kaip ir Powązki kapinėse, nepakeistas, parengtas a. a. tuometinio ministro Andrzejo Przewoźniko.

– Ir tai yra istorinis melas. Labai stebiuosi, nes tokios sutarties nebuvo. Reikia gerai istoriją išnaršyti. Esu šio krašto istorijos mėgėjas, nesu istorikas, bet šituo domiuosi jau 40 metų. Šitą reikalą tikrai žinau, – tvirtino Baudys. – Be to, nebuvo atlikta ekshumacija ir tikslios laidojimo vietos negalima patvirtinti. Faktas, kaip pats teigiate, kad tie kariai yra palaidoti Berznyko kapinėse, taigi tai nėra toks atstumas kaip kalbant apie Panerius netoli Vilniaus, kurių čia paminklas pastatytas. Todėl manau, kad paminklas lietuvių kariams pastatytas teisingai. Juolab kad tai kariai, kovoję už Seinus, tiek lenkų, tiek lietuvių, todėl Berznyko kapinėse ar net ir Seinų kapinėse toks paminklas gali ir turi stovėti. Tačiau nebuvo nei mokslinių, nei archeologinių tyrimų. Logiška, jeigu pažvelgsite į tai, kad lietuviai norėjo atgauti sienas, kurios buvo iki padalijimo (Lenkijos). Ten, kur gyvena lietuviai. O juk Seinijoje gyvena lietuviai. Taigi ir įvyko kova dėl Seinų. Vasario 16 d. Lietuvos seimas priėmė nutarimą ir įsteigė lietuvišką savivaldybę, lietuvišką kariuomenę. Įvyko kova, pasibaigusi tuo, kad lenkai atgavo šias žemes.

– Sutartis yra, datos yra, – atsakė Kap. – Tai yra tarpvalstybiniai susitarimai ir jūs, tarėjau, gerai žinote, jog toks susitarimas buvo, o jei ne – galiu pateikti datas. Beje, iš kur atsirado lietuviška valdžia Seinuose – jūs tiksliai žinote. Prūsų agresorius išsikraustė ir perdavė šias žemes lietuviams, – tai amžini grobuoniški arba kolonializmo veiksmai – įkišama lazda į skruzdėlyną.

Diskusiją nutraukė tarybos pirmininkas Józef Miszkiel, sakydamas turįs viltį, jog artimiausiu laiku įvyks susitikimas su tautinės mažumos atstovais, su valdžios žmonėmis, kapinių administratoriumi – Berznyko parapijos klebonu.

– Kažkokie susitikimai, pokalbiai vyks, turėtų būti viskas paaiškinta žmonėms, tačiau šiame posėdyje nustokime nagrinėti šią istorinę tiesą, nes nebaigsime jo iki vakaro, – pasakė.

Lietuvių tautinė mažuma yra pasipiktinusi užrašu: „Negalint įamžinti 1920 m. Lenkijos karių žygdarbio Baltarusijoje ir Lietuvoje, čia supilama žemė iš Druskininkų, Gardino, Lydos, Vosyliškių, Volkovysko, Slonimo, Baranovičių kovos laukų“, iškaltu viename iš daugelio paminklinių akmenų, pastatytų Berznyko kapinėse rugsėjo mėnesį. Protestuojančiųjų manymu, naujas paminklas neturėtų ten stovėti, kadangi kapinėse atgulę ir lietuviai kariai. Prokuratūra tyrinėjusi reikalą pranešus žiniasklaidai nusprendė, kad paminklas neturi nieko bendro su tautinės neapykantos skleidimu, o yra lenkų patriotizmo išraiška, todėl atsisakė pradėti bylą. (M)

 

„Przegląd Sejneński“

Vertė Božena Bobinienė, punskas.pl