1912 metų balandžio 14 dieną, 22 val. 40 min., „svajonių laivas“ su 2 207 keleiviais sudrebėjo susidūręs su ledkalniu. Po 40 minučių nuskambėjo įsakymas moterims ir vaikams lipti į gelbėjimo valtis. Ankstų balandžio 15-osios rytą, 02 val. 20 min., „Titanikas“ nugrimzdo į Atlanto vandenyno gelmes.
Su „Titaniku“ buvo tiesiogiai susiję mažiausiai trys lietuviai. „Kūnas Nr. 47. Vyras. Amžius – apie 30 metų. Plaukai − tamsūs. Apranga – pilkas paltas, liemenė, kelnės, žali marškiniai. Daiktai – nuotraukos; bilietai; 5 dolerių sąskaita; bagažo draudimas; 12 svarų sterlingų, 60 centų, 4 pensai; raktai; piniginė; anglų kalbos pradžiamokslis. Trečios klasės bilietas – Nr. 14973. Vardas – Leslie Gelinski. “
Tokia identifikavimo kortelė buvo skirta 1912-ųjų balandžio 10 d. į „Titaniką“ Sautamptone įlipusiam 22 metų šaltkalviui iš Ignalinos Eliezerui Gilinskiui (vardas ir pavardė − pagal Niujorko nacionaliniame archyve saugomą „Titaniko“ keleivių bilietų sąrašą ir Naujosios Škotijos (Kanada) archyvus, kuriuose saugomi įrašai apie „Titaniko“ keleivių ir įgulos kūnus bei daiktus, nes jis dar minimas ir kaip Gelinskis), kurio kūną iš vandenyno ištraukė iš Halifakso atplaukęs laivas „Mackay-Bennet“.
Lietuvos žydas Gilinskis, vienų šaltinių duomenimis, plaukė į Čikagą dalyvauti brolio vestuvėse (jis pats buvo nevedęs, turėjo vieną seserį ir keturis brolius). Kitais duomenimis, Eliezeras paliko Lietuvą stengdamasis išvengti savo tėvo, tarnavusio Rusijos armijoje 25 metus, likimo. Šeimos narių („Encyclopedia Titanica“ kaip šaltinį mini Gilinskio sūnėną Nathaną Shapiro) teigimu, Elizeras Lietuvoje buvo persekiojamas dėl tarnybos vengimo.
Gilinskio, trečios klasės „Titaniko“ bilietą įsigijusio už 8 svarus sterlingų, palaikai į Halifaksą, kaip kitų ištrauktų nuskendusio laivo aukų, nebuvo nuplukdyti, o palaidoti jūroje. Halifakso jūrų muziejaus duomenimis, „Mackay-Bennet“ išplaukė iš Halifakso balandžio 17-ąją ir į įvykio vietą atplaukė po trijų dienų. Pasiruošęs pargabenti į krantą kiek įmanoma daugiau „Titaniko“ aukų, laivas buvo prikrautas medinių karstų ir 100 tonų ledo. Kartu su įgula keliavo ir kapelionas. Jo paslaugų prireikė, kai, pristigus balzamavimo skysčio, buvo nuspręsta dalį ištrauktų – iš viso 116 kūnų (daugiausia trečios klasės keleivių ir „Titaniko“ įgulos narių) − palaidoti jūroje. Kiti buvo pargabenti į krantą ir palaidoti Halifakso kapinėse.
Tad Gilinskio amžinojo poilsio vieta – kartu su „Titaniku“, Atlanto vandenyne. Jo tėvams į Ignaliną buvo nusiųsta „Mansion House Relief Fund“ skirta 130 svarų sterlingų kompensacija.
Tačiau nėra aišku, koks antro lietuvio, „Titaniko“ keleivio Juozo Montvilos, palaikų likimas. Galbūt 27 metų kunigo iš Marijampolės, kaip ir tautiečio šaltkalvio Eliezero (nors per kelionę laive kažin, ar jie buvo susitikę, nes Montvila keliavo antrąja klase), kapas toks pat − Atlanto vandenyno dugnas, nes Montvilos kūnas, net jei buvo ištrauktas iš vandens, niekada nebuvo identifikuotas. Galbūt kaip neatpažinta auka jis palaidotas Halifakso kapinėse, galbūt – palaidotas jūroje, o galbūt nugrimzdęs kartu su „Titaniku“. Juk nemažai keleivių paliudijo, kad Montvila, kaip ir kiti du „Titaniku“ plaukę kunigai, atsisakė vietos gelbėjimo valtyje, kad galėtų iki paskutinės minutės guosti tragedijos ištiktuosius, klausyti jų išpažinčių.
Žinoma, kad kunigas Montvila plaukė „Titaniku“ į JAV tikėdamasis ten tapti pastoriumi, nes caro valdžia už patarnavimus unitams buvo uždraudusi vykdyti kunigystę Lietuvoje. Kurį laiką Seinuose Montvila dirbo katalikiškuose laikraščiuose, iliustravo spaudos leidinius. Baigęs kelionę „Titaniku“ jis pirmiausia planavo aplankyti savo brolį Petrą (Juozas buvo vyriausias iš aštuonių brolių ir seserų), įsikūrusį Amerikoje prieš penkerius metus. Kunigo tėvams Kaziui ir Magdalenai bei seneliams „Titanic Relief Fund“ taip pat pervedė 130 svarų sterlingų kompensaciją.
Beje, jau minėtame Camerono filme „Titanikas“ grimztančiame laineryje iki paskutinės minutės keleivius raminusio kunigo personažas, kūrybinės grupės teigimu, yra ne lietuvis, o kitas laivu keliavęs anglų kunigas Thomas Bylesas.
Arčiausiai „Titaniko“ buvęs laivas „Carpathia“ į nelaimės vietą atplaukė praėjus valandai, kai „Titanikas“ nugrimzdo į dugną. Jis ir pranešė kitiems laivams nebekeisti kurso. Šį pranešimą gavo ir pirmasis „Titaniko“ SOS signalą priėmęs garlaivis „Birma“, kurio kapitonas buvo lietuvis Liudas Stulpinas. Gimęs 1871 metais Jomantuose, bajorų šeimoje, jis mokėsi jūrininkystės mokykloje, vėliau įsidarbino „Russian East Asiatic Shipping Company“ ir ėjo pareigas jos garlaiviuose „Estonia“, „Lithuania“, o nuo 1909-ųjų tapo didesnių bendrovės laivų „Russia“ ir „Birma“ kapitonu.
„Birma“ išplaukė iš Niujorko į Roterdamą balandžio 11 dieną, vos trimis valandomis vėliau, nei „Carpathia“. Po trijų dienų, 22 val. 45 min. „Birmos“ telegrafistas priėmė „Titaniko“ pagalbos signalą. Kapitonas Stulpinas iš karto liepė sukti laivą į šiaurę ir atsakė „Titanikui“, kad visu greičiu skuba į pagalbą. Iš „Titaniko“ atskriejo padėka. „Birma“ tuo metu buvo už beveik 200 km nuo „Titaniko“. „Birmoje“ buvo pradėtas pasiruošimas – gaminamas maistas, kepama duona, ruošiami kambariai, drabužiai, paklodės. 01 val. 30 min. nakties „Birma“ priėmė iš „Titaniko“ desperatišką pranešimą, kad moterys ir vaikai jau susodinti į gelbėjimo valtis, o „Titanikas“ skęsta su visais, likusiais laive. Daugiau į nė vieną „Birmos“ pranešimą „Titanikas“ nebeatsakė.
Vėliau, sužinojus, kad „Titaniko“ keleiviais jau rūpinasi į nelaimės vietą atskubėjusi „Carpathia“, „Birma“ susisiekė su ja ir pasiūlė pagalbą. Tačiau jų pagalbos buvo atsisakyta. „Birma“ įspėjo kitus laivus apie didžiulius vandenyne plūduriuojančius ledkalnius, kad būtų išvengta daugiau tragedijų.
Išliko balandžio 15-osios ryte nuo „Birmos“ borto padaryta vandenyne plūduriuojančio įdaužto ledkalnio nuotrauka. Manoma, kad žymę ledkalnyje paliko „Titanikas“.
Lietuvai atgavus Klaipėdos kraštą, Stulpinas pradėjo dirbti Klaipėdos uosto viršininku ir uosto kapitonu. Jis tituluojamas pirmuoju Lietuvos jūrų kapitonu. Stulpinas palaidotas Smiltynėje.
Parengta pagal Gerdos BUTKUVIENĖS straipsnį: „Balmoral“, „Titanikas“ ir lietuviai
„Titanike“ nenuskendusio dainų rinkinio kaina — Seimo nario automobilis
Dalia GUDAVIČIŪTĖ
„Lietuvos ryto“ korespondentė
Niekur neskelbtas Seinų kunigų seminarijos seminaristų 1866 metais
surinktas tautosakos rinkinio rankraštis galėjo ir nenuskęsti
legendiniame laive „Titanikas“. Prieš savaitę į „Lietuvos rytą“ per
tarpininkus kreipėsi žmogus, tvirtinantis, jog turi šio rinkinio
rankraščio originalą, kurį prieš keletą metų įsigijo turguje.
Faktas, kad 1912 metais išsiruošusiam į Ameriką kunigui Juozui Montvilai
buvo įdėtas Seinų seminaristų surinktų dainų rinkinys, minimas
marijampoliečio kunigo Kazimiero Montvilos knygos rankraštyje.
„Titanike“ žuvusio J.Montvilos giminaičiui tai papasakojo Veiverių
parapijos klebonas, J.Montvilos kurso draugas Vincentas Dumčius. Pasak
V.Dumčiaus, buvo tikimasi šį paruoštą spaudai tautosakos rinkinį
išspausdinti Jungtinėse Amerikos valstijose, nes Rusijos caro valdžia
draudė tai padaryti Lietuvoje.
Prieš savaitę paskelbtoje informacijoje apie „Titanike“ pražuvusią
lietuvių tautosaką akademikas Leonardas Sauka abejojo, ar galėjo būti į
Ameriką vežtis įdėtas rinkinio originalas.
Rankraštį įsigijo turguje
1992 metais į mane kreipėsi
vyresnio amžiaus inteligentiškas vilnietis, prašydamas tarpininkauti,
parduodant Seinų kunigų seminarijos klierikų surinktą dainų rinkinio
rankraštį.
Tas žmogus, matyt, nežinojo kur kreiptis ir neturėjo
ryšių, todėl jam prireikė tarpininko. Rankraštį jis teigė įsigijęs
turguje,tiesa jog Lietuvos turguose dar galima nemažai rasti antikvarinių prekių ir
rankraščių.
Rankraštis geros būklės. Ranka rašyti tekstai gerai įskaitomi. Jį
tebeturi jo savininkas, tarpininkas saugo tik nuotraukas.
Kaina — automobilis
Į jokius ekspertus rankraščio savininkas nesikreipė ir teigė nežiną, kiek rankraštis galėtų
kainuoti užsienio aukcionuose.
Savininkas pasiūlė rankraštį įsigyti Mokslų Akademijos ir Vilniaus
universiteto bibliotekoms. Vilniaus universiteto bibliotekos
darbuotojai tuomet pasakė savo kainą, kuri rankraščio savininko
netenkino.
„Jaučiu pagarbą žmogui, kuris nenori rankraščio išvežti iš Lietuvos ir
iš principo nesiūlo jo įsigyti lituanistikos centrams užsienyje.
Per visą tą laiką rankraščio kaina nesikeitė.
Įdomus tik išlikimo faktas
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto tautosakos rankraštyno
vedėjas Povilas Krikščiūnas prisiminė, kad prieš keletą metų su juo buvo
šnekėta apie šį rinkinį, bet pareikalauta didokos sumos. Institutas,
kaip biudžetinė įstaiga nebuvo pajėgi tiek mokėti. Paties rankraščio
P.Krikščiūnas nėra matęs ir nežino, ar tai tikrai tautosakos rinkinio
originalas.
Pasiteiravus, ar toks rankraštis reikalingas tautosakos specialistams,
P.Krikščiūnas atsakė, kad vienareikšmiškai to tvirtinti negalėtų, nors
pats tokio rankraščio išlikimo faktas jam įdomus.
Pasak P.Krikščiūno, jei Seinų kunigų seminarijos seminaristai užrašė
dainas XIX amžiaus viduryje, tai reikia atsiminti, kad po to savo
užrašytų dainų rinkinius išleido Antanas ir Jonas Juškos. Mūsų laikais,
kai tautosakos fondai tokie dideli, mažai tikėtina, kad Seinų
seminaristų užrašytos dainos būtų visai niekam nežinomos. Juk dar prieš
Antrąjį pasaulinį karą lietuvių tautosakos archyvo vedėjas Jonas Balys
rašė, kad naujų lietuvių liaudies dainų praktiškai nebeįmanoma užrašyti.
„Tautosaka gyva ne naujais kūriniais, o jų variantiškumu,– sakė
„Lietuvos rytui“ P.Krikščiūnas. — Seinų seminaristų rinkinyje
užrašytos dainos gali būti įdomios kaip variantai. Teigti, kad galėtų
būti nauja, iki šiol nežinoma medžiaga būtų neatsargu“.
Instituto rankraščių fonduose saugoma per pusantro milijono kūrinių.
Du butai už archyvą
Per beveik penkiolika metų, kai P.Krikščiūnas dirba instituto tautosakos
rankraštyne, buvo įsigyta keletas XIX a. rankraščių, bet jų kaina buvo
ne tokia, kaip Seimo nario automobilio.
Seniausias fonde saugomas rankraštis — XIX amžiaus pradžios, manoma,
kad jame gali būti gal net Simono Daukanto ranka užrašytų kūrinių.
Ilgai buvo tariamasi dėl žymaus tautosakos rinkėjo Jurgio Dovydaičio
archyvo įsigijimo (dainos buvo renkamos nuo 1923 metų, jame buvo
užrašyta daugiau nei 100 tūkstančių kūrinių). Ekspertų komisija archyvą
įvertino 140 tūkst. litų, — pagal tai, kiek institutas gali sumokėti.
Tačiau archyvas nebuvo nupirktas, nes, į derybas įsikišo savivaldybė.
Galų gale archyvą J.Dovydaičio giminės padovanojo, o savivaldybė šeimai
skyrė du butus, nes atsirado jų gyvenamo buto savininkas.
Apie rinkinį daug rašė
Apie dingusį Seinų kunigų seminarijos seminaristų surinktą dainų rinkinį
prieš antrąjį pasaulinį karą spaudoje buvo rašoma nemažai.
Bostone išleistoje lietuviškoje enciklopedijoje sakoma, kad 1866 metais
profesoriaus Jamialkovskio paraginti, klierikai užrašinėjo liaudies
dainas ir sudarė apie 500 dainų rinkinį. Seminaristas Adolfas Lapinskas
vienas per vasarą užrašė per 150 dainų ir gražiai sutvarkė visą tą dainų
rinkinį. Negavus rusų leidimo rinkiniui lotyniškomis raidėmis
atspausdinti, reikalas nusitęsė ir pats rinkinys dingo.
Kituose šaltiniuose minima, kad Seinų kunigų seminarijos literatūros
profesorius kunigas Jemiolkovskis, „lenkas, išsimokslinęs lietuviškai ir
lietuvius užjaučiąs, seminaristams vis sakydavo, kad lietuvių poezija
esanti dainose ir gailavosi, kad jos nykstančios. Klierikai jam
pažadėjo vasarą daugiau jų surinkti“.
Iš viso surinko penkis šimtus iš visų Suvalkų gubernijos kampų,
daugiausia Kalvarijos apskrities. Uoliausias rinkikas buvo Adolfas
Lapinskis. Jis jas labai dailiai nurašė ir kunigu būdamas rūpinosi
Varšuvoje išspausdinti, bet, lietuviška spauda buvo uždrausta, ir iš to
rūpesčio nieko neišėjo.
Žadėjo spausdinti Tilžėje
1914 metais „Viltyje“ A.Lapinsko broliūnas Jurgis Lapinskas, atsakydamas
į straipsnius dėl dingusio dainų rinkinio, pranešė, kad tą rinkinį buvo
užtikęs Karklynų dvare pas kunigo tetėną Mackevičių. Jį perdavęs
Tomui Zablockiui iš Mockabūdžio kaimo, Karklynių valsčiaus, Vilkaviškio
apskrities, kuris prižadėjo išspausdinti Tilžėje. Tačiau tų dainų
niekad neteko skaityti, o nuo 1872 metų su T.Zablockiu neteko kalbėti.
Minima, kad rinkinys buvo parašytas ant aštuntadalio lakšto popieriaus
rudintomis raidėmis.
J.Lapinskas prisimena, kad visas dainas A.Lapinskas surašė per atostogas
1866 metais Bavardiškių kaime. Surinko viršum 150 dainų ir eilių. Tarp
kitų buvo ir eilės apie Bavardiškių kaimą: „Kas nor matyt gražią vietą,
o netoli eit per svietą, aš jam rodyčia klausyti Bavardiškius atlankyti.
Ten kalneliai kviečiais sėti, o laukeliai užakėti…“.