Varšuvoje susitikę Lietuvos ir Lenkijos gynybos ministrai Rasa Juknevičienė ir Tomašas Siemoniakas (Tomasz Siemoniak) sutarė – bendrai šalių gynybos ir saugumo politikai neatsilieps požiūrių skirtumai kitose srityse.
Valstybėms, turinčioms bendrus gynybos planus ir vykdančioms svarbius karinius projektus, suinteresuotos trukdyti tik trečiosios šalys. Nenagrinėjant Lietuvos ir Lenkijos istorijos, įvairių santykių vingių, pastaruoju metu vis kažin kokių neįvardytų Lenkijos diplomatų reiškiamo nepasitenkinimo, pvz., dėl NATO oro policijos, šiandien galima tvirtai pasakyti, kad gynyboje Lietuva Lenkijai yra reikalinga lygiai, kaip ir Lietuvai – Lenkija.
Vienodas požiūris į grėsmes saugumui
Abi valstybės turi bendrą sieną su Rusijos Federacijos Karaliaučiaus kraštu, kuris itin sparčiai modernizuojamas karine prasme. Jame dislokuoti apie 30 tūkst. karių, pasirengusių veikti per 24 valandas. Lietuvai su Lenkija būtina keistis informacija apie Karaliaučiuje vykstančius procesus – dislokuotus zenitinių raketų kompleksus S-400, galinčius numušti taikinius 400 km spinduliu, ir ketinamas dislokuoti „Iskander“ raketas, kurių nuotolis siekia 500 km, sparčiai kuriamą oro-kosmoso gynybos sistemą ir apie tai kalbėtis su NATO partneriais.
Kalbant apie oro policijos misiją Lietuvoje, kurioje lenkai dalyvauja jau ketvirtą kartą, kaimyninės šalies gynybos ministras T. Siemoniakas pozityviai įvertino Lietuvos ir kitų Baltijos šalių pastangas didinti priimančios šalies paramą. Tikimasi, kad netrukus Čikagoje vyksiančiame NATO viršūnių susitikime šią oro policijos misiją valstybių vadovai įvardys kaip vieną sumaniosios gynybos pavyzdžių.
Glaudus karinis bendradarbiavimas
Abi valstybės gynybos srityje bendradarbiauja gan seniai. 1999–2007 m. veikė bendras Lietuvos ir Lenkijos batalionas „Litpolbat“. Šis karinis vienetas dalyvavo NATO vadovaujamoje taikos operacijoje Kosove Lenkijos KFOR pajėgų bataliono sudėtyje. Be to, Lietuva kartu su Lenkija dalyvavo taikos misijoje Irake. Glaudžiai bendradarbiauja kariuomenių vadai, nuo 2009-ųjų abi kaimynės aktyviai siekia padidinti Aljanso dalyvavimą šiame Europos regione organizuodamos NATO pratybas. Svarbiausios jų – NATO sutarties penktojo straipsnio greitojo reagavimo pajėgų pratybos „Steadfast Jazz 2013“ – įvyks jau kitais metais.
Lietuva ir Lenkija iš esmės vieningai pasisako svarbiausiais saugumo klausimais NATO ir Europos Sąjungos susitikimuose. Kartu su Žalgirio ginklo broliais matome bendrą grėsmę saugumui – pavyzdžiui, neigiamai vertiname Rusijos siūlymus kurti priešraketinės gynybos sistemą, kuri veiktų sektoriniu principu, t. y. Rusijos siekį, kad būtų leista „apginti“ Baltijos šalis ir Lenkijos dalį.
Panašus šalių požiūris ir į Rytų partnerystės politiką, kuri buvo labai svarbi per Lenkijos pirmininkavimą ES praėjusiais metais. Tai bus vienas iš svarbiausių prioritetų saugumo ir gynybos politikoje bei Lietuvai kitais metais pirmininkaujant ES. Mes suinteresuoti, kad Europos rytuose klestėtų taikus regionas, norime, kad Ukraina išliktų nepriklausoma, o Moldova ir Gruzija toliau eitų demokratėjimo keliu.
Kam naudingi šalių nesutarimai?
Akivaizdu, kad įkalti pleištą tarp Lietuvos ir Lenkijos bando tie, kuriems rūpi, jog Baltijos jūros regionas nebūtų vieningas. Naudojama sena makiaveliška taisyklė „skaldyk ir valdyk“.
Tai daryti ypač stengiasi viena tautinėms mažumoms atstovaujanti partija Lietuvoje, nuolat kurstanti aistras nepagrįstais kaltinimais dėl lenkų švietimo sąlygų Lietuvoje.
Be to, kažkas platina ir visiškai absurdiškus, nepagrįstus gandus, esą lenkų kariai, ateidami ginti Lietuvos, jei ją ištiktų krizė, čia ir pasiliktų. Taip galvoti ir kalbėti gali tik tie, kurie nesupranta arba nenori suprasti, kokiais principais veikia NATO. Turint galvoje Rusijos išleidžiamus milijardus informacinei propagandai Baltijos šalyse, nieko nuostabaus, kad visuomenei jau mėginamos primesti klaidingos abejonės dėl tikrųjų lenkų karių ketinimų.
Autorė yra krašto apsaugos ministrės patarėja