„Pernai vasarą nuo Dariaus ir Girėno paminklo Mislibože dingo simbolinis metalinis lėktuvėlis. Vandalai nuplėšė ir turbūt į metalo laužo supirkimo punktą nunešė“, – pasakoja Vitalija Marcinkevičiūtė-Bartosevičienė.
Apie Lenkijos lietuvių draugijos Ščecino skyrių kalbuosi su šio skyriaus delegate į XVII LLD suvažiavimą Vitalija Marcinkevičiūte-Bartosevičiene.
Eugenija Pakutkienė: Ar seniai išvykote gyventi taip toli nuo gimtinės?
Vitalija Marcinkevičiūtė-Bartosevičienė: Lenkijos Vakarų Pamario vaivadijoje gyvenu jau per 30 metų.
Kaip ten patekote?
Gyvendama Seinuose lankiau repeticijas, dalyvavau vaidinimuose, dirbau vaikų darželyje. Kartą kalbėjomės su auklėtinio mama ir ji pasakė, kad jos sesė gyvena pajūryje. Aš labai panorau ten nuvykti, nes niekad nebuvau buvus prie jūros. 1976 metais išvykau į Svinoujscie ir iškart gavusi darbą tenykščiame vaikų darželyje pasilikau ten visam laikui. Ištekėjau, gimė dukra ir sūnus. Vėliau mama, kuri vaikystėje buvo išmokiusi lietuviškai rašyti, skaityti, ragino mane susirasti lietuvių, susibūrusių į draugiją. Kreipiausi į Juliją Želepienienę. Mane priėmė į Ščecino skyrių. Labai draugiški lietuviai ir karšti patriotai. Ypač Jonas ir Julija Želepieniai buvo labai veiklūs ir darbštūs žmonės, dažnai sueidavom jų namuose, jie savo visus tris vaikus išmokė puikiai lietuviškai. Kitiems prasčiau sekėsi, nes sukūrė mišrias šeimas, kaip ir aš. Kai Julija mirė, ji palaidota tautiniais drabužiais, kuriuos buvo nusipirkusi Lietuvoje ir apsivilkdavo visoms tautinėms šventėms bei minėjimui prie Dariaus ir Girėno paminklo.
Kaip dabar atrodo Pamaryje gyvenančių lietuvių susirinkimai?
Susitikimuose su lietuviais vis dalyvauja garbės konsulas Ščecine Vieslav Viežchos (Wiesław Wierzchoś). Dabar patalpomis leidžia naudotis ukrainiečių draugija. Patalpos miesto centre. Anksčiau leido naudotis kareiviai NATO patalpomis. Vienas karininkas buvo lietuvis, bet paskui juos perkėlė į Afganistaną.
Sueinam tris kartus per metus – minėdami Lietuvos nepriklausomybės, Dariaus ir Girėno žūties metines ir per Kūčias su kitomis tautinėmis mažumomis.
Nario mokestį sumokam už visus metus, tai būna suėjimams lėšų. Ne visada galiu dalyvauti, nes ir atstumas man didelis – nuo Svinoujscie iki Ščecino 120 kilometrų.
Šiemet kovo 11 d. 11 val. „Ukrainečka“ restorane (kurio savininkai lietuvis ir jo žmona ukrainietė geranoriškai suteikia patalpas) paminėsime Lietuvos nepriklausomybės metines. Kartu švęsime abi šventes: Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją.
Pasikabiname vėliavą, kurią gavome iš Lietuvos. (Iš Seinų „Lietuvių namų“ gavome pora padėvėtų tautinių drabužių komplektų. Ačiū. Iš Draugijos – austą plačią tautinę juostą.) Sugiedame Lietuvos himną, sudainuojame daug dainų, pakalbame ir lietuviškai, ir lenkiškai, nes ateina ir šeimos, kur dalis narių nemoka lietuviškai. Yra galimybių išmokti tėvo ar motinos lietuvės gimtąją kalbą, nes viena iš Vilniaus atvykusi marti mielai vestų pamokas net nemokamai, bet kol kas nėra norinčiųjų. Tikiu, kad ilgainiui atsiras poreikis ar burtis į mokyklėlę, ar bent į kursus.
Iš kur ten atsirado lietuviai?
Po karo ar ir anksčiau, per karą, žmonės, dažniausiai išsilavinę, bėgdami nuo tremties į Sibirą pakliuvo į Lenkiją. Čia išsikėlus vokiečiams liko tuščių vietų. Atsikėlę žmonės kartais keitė pavardes, gimimo datas, registravosi, aiškindami, kad dokumentai dingo per karą. Apie 1960 m. Antano Suraučiaus iš Slupsko prikalbinti įkūrė draugiją.
Ar dažnai parvažiuojate gimtinėn?
Mano gimtinė – Klevai. Labai traukia čia likę giminės. Nors gyvenu gražioje vietoje, pusantro kilometro nuo Baltijos jūros, bet gimtinė visada lieka gražiausia: čia švarūs vandenys, sveikas oras, miškeliai – mūs Vakantai, pievos, kalneliai… Ir Seinai, kur numinta daug takelių, kur tėvų kapai. Kasmet parvažiuoju.
Kas atsitiko su paminklu Mislibože?
Pernai vasarą dingo tarp dviejų pusrutulio formos riedulių esantis simbolinis metalinis lėktuvėlis. Vandalai nuplėšė ir turbūt į metalo laužo supirkimo punktą nunešė, kaip ir anksčiau geležinius vartus, buvusius Pščelnike prie Dariaus ir Girėno paminklo. Policija ne sykį kvietė į nuovadą LLD Ščecino skyriaus pirmininką Viktorą Buvelskį, klausinėjo apie tuos paminklus ir dingusius daiktus, bet vandalai nesugauti.
Ačiū už pokalbį.
Eugenija Pakutkienė, punskas.pl
LLD suvažiavimo akimirka / Sigito Birgelio nuotr.