Lietuviai iš prigimties pavydūs. Lietuviai nedraugiški. Geriausias lietuvio patiekalas yra kitas lietuvis, o smagiausia lietuvio šventė – gaisras kaimyno namuose. Ko gero, visa tai ir jūs esate girdėję. Kiek čia tiesos, o kiek nusistovėjusių stereotipų atgarsių, galima nagrinėti per istorijos, kultūros ar psichologijos prizmę, tačiau bet kokios išvados nebus išsamios, jei jų nepatikrinsime praktikoje.
Praktika šiuo atveju būtų ne kas kita, o mūsų bendrapiliečių požiūris į bendruomenę ir, svarbiausia, aktyvumas dalyvaujant ne apskritai visuomeninėje veikloje, o veikiant sąveikoje su savo artimiausiu kaimynu. Sutikite, daug lengviau kovoti su tariamu „globaliniu atšilimu“, negu pasiėmus grėblį ir įkalbėjus kelis kaimynus sugrėbti kieme lapus. Kurgi tą kaimyną įkalbėsi, jei jis: girtuoklis, tinginys, chuliganas ir greičiausiai kelnėse slepia uodegą, o batuose – kanopas? Pažįstamas kaimyno vertinimas, ar ne?
Tik štai čia aš visiškai nenorėčiau sugrįžti prie „genetinio“ lietuvių priešiškumo vienas kitam, todėl šiek tiek palieskime lietuvio istorinę patirtį. Taip jau atsitiko, kad paskutinį pusantro šimtmečio lietuviai beveik nebuvo savo pačių šalies šeimininkai. Maža to, kiekvienas iš buvusių Lietuvos valdytojų turėjo vienokius ar kitokius interesus, kuriems bendruomeniškumo jausmo atsiradimas buvo pavojingas. Juolab kad ir patys lietuviai (vartodamas žodį „lietuviai“, aš, be abejo, kalbu apie visų tautybių Lietuvos gyventojus) nebuvo pernelyg priešiškai nusiteikę svetimų valdymui. Vietinis lietuvių elitas skirtingais laikais buvo kaltinamas ir polonizacijos, ir rusifikacijos palaikymu, o kalbant apie patį skaudžiausią istorijos laikotarpį – vokiečių okupaciją Antrojo pasaulinio karo metu, galime rasti kur kas baisesnių lietuvių elito bendradarbiavimo su okupantais pavyzdžių. Tarybinis laikotarpis po pokario pilietinio karo pabaigos irgi pasižymėjo „aksomine“ vietinio elito rezistencija.
Tiesa, pokario laikotarpį reikia panagrinėti plačiau, nes būtent tuomet galutinai subyrėjo natūraliai susiformavusios kaimo bendruomenės. Kaime, kur tavo kaimynas gali tapti arba skundiku, arba naktiniu budeliu, jokia bendruomenė negalėjo išlikti. Vėlesnė prievartinė kolektyvizacija padalijo kaimą į tuos, kurie dėl jos „užsidirbo“, ir tuos, kurie per ją prarado savo turtą. Ir vėlgi kalbant apie antruosius norėčiau priminti, kad mano minimu laikotarpiu jau nekalbame apie stambius savininkus (jie tuomet jau buvo išnaikinti), o apie šiek tiek turtingesnius bendruomenės narius.
Kaip matote, kalbėdamas apie bendruomenes labai daug dėmesio skiriu elitui. Būtent ekonominis ir politinis šalies elitas arba skatina bendruomeniškumą ir tuo pačiu remia smulkią bendruomeninę savivaldą, arba – kaip dažniausiai nutinka – geriausiu atveju laiko bendruomenę lengviau valdoma vienoje teritorijoje apsigyvenusių potencialių rinkėjų mase. Be abejo, požiūris į bendruomenę kaip į papildomą elektoralinį aktyvą galimas tik sąlyginai demokratinėje santvarkoje, nes totalitariniai ir autoritariniai režimai apskritai netoleravo jokių horizontalaus bendravimo principu paremtų junginių. Jei ir būdavo kokios vietinės iniciatyvos (talkos ar šventės), jos vis tiek vykdavo visiškai kontroliuojamos valdžios.
Laikai pasikeitė? Jei vertintume bendruomenių padėtį pagal galiojančius teisės aktus – pasikeitė. Jei nesidomėtume bendruomeniniu gyvenimu – pasikeitė. Tačiau tereikia sužinoti realią padėtį bendruomenėse, kad suvoktum – kai kam šiandien norisi matyti tokias pat silpnas ir formaliai veikiančias bendruomenes kaip, tarkime, „didžiųjų“ talkų laikais. Kaip kartais teisingai pažymima, jei kas vyksta (aš dar pridėčiau, jei kas nevyksta, nors turėtų vykti) – tai kam nors naudinga.
Pabandykime paskaičiuoti, kiek „kainuoja“ kontroliuojamos bendruomenės turėjimas ir kokio „pelno“ galima iš jos tikėtis. Elektoralinį resursą aš jau minėjau. Nors negausus bendruomenių aktyvas ir nelemtų pergalės rinkimuose, tačiau bendruomenės pareiškimas apie vienos ar kitos partijos ar kandidato palaikymą neabejotinai prideda balsų per rinkimus. Formaliai partijos ir valdžios struktūros negali kištis į bendruomenių veiklą, tačiau man yra žinomos vos kelios bendruomenės, kurios nebūtų kontroliuojamos vietinių partinių struktūrų ar įtakingų partijų narių. Pastarieji puikiai suvokia, kad geriau silpna ir formaliai veikianti, bet kontroliuojama bendruomenė negu neformali pilietinė savivalda.
Dar įdomiau nagrinėti atvejus, kai galime spėti esant tiesioginių įtakingų grupių turtinių interesų. Norėčiau priminti, kad Lietuva yra pasirašiusi ir tuo pačiu įsipareigojusi vykdyti JTO EEK Konvenciją dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkos klausimais (geriau žinoma kaip Orhuso konvencija).
Kiekvieno potencialiai pavojingo aplinkai objekto likimas pradeda priklausyti ir nuo vietinės bendruomenės sprendimo. Sutikite, kad tokie objektai tai ne kelių dešimčių tūkstančių litų investicijos, o šimtus milijonų siekiantys stambaus verslo užmojai. Jei aktyvios bendruomenės dėka šie projektai pradeda strigti, kažkas tiesiog praranda milžiniškus pinigus. O strigti tokie projektai esant sąmoningai vietos bendruomenei yra užprogramuoti, nes ekonominė vystytojų logika niekuomet nesutaps su aplinkosaugine. Esant tokiai perspektyvai nenuostabu, kad formalių bendruomenių veikloje galime pamatyti ir stambaus kapitalo atstovus. Ir vėl susiklosto padėtis, kuomet iš bendruomenės reikia tik vieno – teigiamo sprendimo, kai tai bus būtina. Daugiau bendruomenė nebereikalinga.
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Plačiai nuskambėjo istorijos su daniškomis kiaulidėmis, kur, pvz., besipriešinančiai statyboms Meškalaukio kaimo bendruomenei vadovavo danų bendrovės darbuotojas. Ir panašių atvejų buvo kur kas daugiau. Tik vakar buvau pakviestas į Vilniaus Lazdynų savivaldijos (vietinės bendruomenės) susirinkimą, kuriame tikėjausi sužinoti apie vietinę ekologinę problematiką ir bendruomenės nuomonę dėl planuojamos statyti atliekų deginimo gamyklos. Man tai nepavyko, nes susirinkimas buvo paskelbtas neįvykusiu nesusirinkus reikiamam dalyvių skaičiui. Užtat tarp aktyviausiai besireiškiančių susirinkimo dalyvių pastebėjau asmenis, sietinus su pramonininkais, ir įtakingos opozicinės partijos aktyvistus. Kalbant politikos klasiko žodžiais: kas galėtų paneigti, kad tai tėra atsitiktinumas ir kad mes neturime Meškalaukio kaimo situacijos, tik jau Vilniaus mieste? Deja, šiuo klausimu komentarų gauti man taip ir nepavyko, nors jei tokie būtų buvę, būčiau mielai juos išklausęs.
Vis dėlto sugrįžkime prie mūsų pačių, prie tų, kurie ir yra tikrieji bendruomenių nariai, nesvarbu – priklausantys gyventojų organizacijoms, ar ne. Malonu matyti, kaip po truputį gimsta noras padaryti ką nors gero ne tik savo bute ar namų valdoje, bet ir gatvėje ar bendrame kieme. Atgaivintos pavasarinės talkos rodo nuolat didėjantį aktyvumą. Juk talka tai ne tarybinis „produktas“, o tai, kas nuo seno jungė šalia gyvenančius. Ir nors ir čia tenka pripažinti, kad bendro priešo turėjimas yra geresnė paskata susivienyti, tačiau mes juk ne karo sąlygomis gyvename ir negalime elgtis, lyg už kiekvieno krūmo būtų priešo pasala. Ir nors susvetimėjimas nuolat vardijamas kaip dabartinio laikmečio viena didžiausių problemų, ir nors nuolatos esame verčiami gyventi tarpusavio konkurencijos sąlygomis, vis tiek pas mus jau vyksta procesai, panašūs į tuos, kurie sukūrė „vienaukštės Amerikos“ atmosferą.
Nagrinėdami pastarąjį bendruomeniškumo fenomeną, kuris atrodytų neįmanomas kapitalistinėje valstybėje, galime pastebėti, kad didžiausią įtaką turėjo didelių socialinių skirtumų tarp bendruomenės narių ir pagrindo tarpusavio konkurencijai nebuvimas. Išveskite iš mūsų bendruomenių piniginius interesus ir partines įtakas, ir pamatysite, kaip sumažės trintis bendruomenių viduje. Kaip bebūtų susisluoksniavusi mūsų visuomenė ir kokia bebūtų socialinė atskirtis, vis tiek visų bendruomenių pagrindą sudaro tie, ką mes galime traktuoti kaip „viduriniąją klasę“. Dabar ši visuomenės dalis nėra aktyvi bendruomenėse, nes veikiamoje ir kontroliuojamoje formalioj bendruomenėje jie nemato nei savo interesų gynėjos, nei galimybės ką nors nuveikti joje bendram labui. Be abejo, aš neatmetu galimybės, kad Lietuvoje gali atsirasti kur kas pažangesnės bendruomeninės formos nei „vienaukštė Amerika“, taip pat bendrosios visuomeninės gamybos formos, tačiau tai jau atskira pokalbio tema.
Tai ir baigiu šį tekstą vis dėlto optimistiškai. Nes nėra jokio „genetiškai nedraugiško“ lietuvio, o yra skaudi istorinė patirtis, ir nėra kaimynas kaimynui priešas, ypač jei su tuo kaimynu nėra ko dalintis. Ir dažnai mes esame nepakantūs artimui ne dėl to, kad tokie gimėme, o dėl to, kad mus pratina nuolat gyventi tikintis smūgio į nugarą.
Vitalijus Balkus