Lietuviškais Prūsijos takais (3)

(Tęsinys)

Iš ryto susitikome su Algirdu Karmilavičiumi, kuris tapo mūsų vedlys. Kaip vėliau paaiškėjo, Algirdas, jaunas, energingas, linksmas, yra Karaliaučiaus krašto lietuvių siela ir variklis. Šio krašto lietuviai, kaip ir visi dabartiniai Karaliaučiaus krašto gyventojai, yra atvykę po Antrojo pasaulinio karo arba tada atvykusiųjų palikuonys. Iš lietuvių, atsiradusių Karaliaučiuje, apie 50% buvo tie, kurie ieškojo geresnių gyvenimo sąlygų. Po karo Lietuvos miestuose buvo beveik badas, o kaimuose žmonės buvo varomi į kolūkius kaip nauji baudžiauninkai. Tuomet Kaliningradas, kaip karinė bazė, buvo viskuo geriau aprūpintas. Ir dėl to, kad čia darbo jėgos – žmonių – trūko, atlyginimai ir darbo sąlygos buvo geresnės. Kiti 50% Karaliaučiaus krašto lietuvių buvo iš Sibiro grįžę tremtiniai, kuriems neleista apsigyventi Lietuvoje. Algirdo tėvas ir motina buvo Sibiro tremtiniai.

Iš viešbučio “Chaika” išvažiuojame 8:00 valandą ryto. Algirdui padedant mėginsime apvažinėti kiek galima daugiau lietuviškų istorinių vietų. Tikimės sugrįžti vakare apie vienuoliktą. Traukiame į Įsrutį ir pakeliui sustojame Narkyčių kaime, prie žuvimo vietos Herkaus Manto, žymiausio prūsų karo vado.

Jaunystėje vokiečių paimtas įkaitu, Mantas, su jais gyvendamas 10 metų, buvo išmokslintas, išėjo vokiečių ordino riterių karžygio mokslą. 1260 m. prasidėjus prūsų sukilimui, panaudojo prieš juos pačius tą kryžiuočių jam suteiktą kario mokslą ir patirtį. Jo vadovaujami prūsai kelis kartus sumušė kryžiuočių kariuomenę. Prie Liubavos žuvo kryžiuočių magistras Helmerich, maršalas Dietrich, 40 riterių ir daugybė eilinių karių. Vėliau, 1273 m., Prūsų sukilimą slopinant, Herkus Mantas buvo kryžiuočių paimtas ir nužudytas prie Narkyčių kaimo.

1993 metais Mantui pagerbti žuvimo vietoje lietuviai pastatė paminklą – žaltį, sukapotą į kelis gabalus, simbolizuojantį sukapotą baltų gentį – prūsus, lietuvius, latvius. Bet pasirodė Kaliningrado laikraštyje straipsnis, kur teigta, kad tas sukapotas žaltys simbolizuoja ne kovą su kryžiuočiais, o lietuvių norą prisijungti Kaliningradą prie Lietuvos, ir paminklas buvo demontuotas.

Kai kas gailisi, kad Antanas Sniečkus po Antrojo pasaulinio karo atsisakė prijungti Kaliningradą prie Lietuvos. Bet Sniečkus nenorėjo šelpti ir tvarkyti karo nuniokoto krašto ir dar ten jau gyvenančiais rusais atskiesti lietuvių skaičių Lietuvoje. Taip pat kažin ar Sąjūdžio laikais sovietų kariuomenė būtų taip lengvai apleidus Lietuvą, jeigu būtų reikėję jai palikti ir tas visas dideles Kaliningrado karines ir laivyno bazes?

Gal įdomesnis klausimas yra – kodėl po to, kai kryžiuočiai užėmė Prūsiją ir Klaipėdoje pasistatė savo “Memelio” pilį, LDK kunigaikščiai nesidomėjo atgauti kelią į Baltijos jūrą? Net ir po Žalgirio pergalės su nugalėtais kryžiuočiais buvo pasirašyta Torunės sutartis, bet Lietuvos sienos liko tokios, kaip buvo. Mūsų kunigaikščiai, užuot kovoję dėl visokių slavų pelkių Rytuose, Baltijos jūroje būtų radę atvirą kelią į visą Vakarų Europą. Kaip žemaičiai sako – Kęstutis nujojo į Palangą, pasigrobė mergą ir grįžo. O jo sūnus Vytautas vedė žirgus girdyti kažkur prie Juodosios jūros, nepastebėjęs, kad Baltija visiškai čia pat.

* * *

Iš Herkaus Manto žuvimo vietos važiavome senais keliais, vokiečių apsodintais galingais ąžuolais. Kai kur pravažiuodavom buvusias sodybas, apleistus raudonų plytų buvusius vokiečių namus, kurių stogai (ten, kur jos nepavogtos) dar su raudonom molinėm čerpėm. Netrukus pasiekėme Įsrutį.

Įsrutis buvo svarbus Mažosios Lietuvos centras, 60 km (37 mylios) nuo Kybartų, 84 km (52 mylios) nuo Karaliaučiaus. Įsručio apskritis buvo beveik vien lietuvių apgyventa. Kai Didžiojoje Lietuvoje per bažnyčią valstiečiai buvo lenkinami, XVII a. Įsručio apskrities bažnyčiose pamaldos buvo laikomos tik lietuvių kalba. Pagaliau 1638 m. Prūsijos valdžia išleido įsakymą, kad kas antrą sekmadienį bent kartą kunigas privalo sakyti pamokslą vokiečių kalba. Ir kad tas vokiškas pamokslas nebūtų sakomas tuštiems suolams, įsakė vokiečiams dvarininkams ir jų tarnams lankyti tas mišias.

Įsrutyje sustojome prie pilies griuvėsių. Kryžiuočiams sunaikinus prūsų Unsatrapio pilį, jos vietoje 1256 m. pasistatyta Įsručio (vok. Innsterburg) pilį. Iš jos kryžiuočiai rengdavo karo žygius į Lietuvą. Išlikusioje pilies dalyje įkurtas muziejus. Sakė, kad vyksta pilies restauravimo darbai, bet mes nepastebėjome nei jokių darbininkų, nei jų darbų.

Greta pilies stovi paminklas vokiečių kariuomenės 12-ojo lietuvių ulonų pulko raiteliams, žuvusiems per Pirmąjį pasaulinį karą. Pirmajame pasauliniame kare, kuriame vokiečių kariuomenėje iš viso kovojo ne mažiau kaip 10.000 lietuvių, už Vokietiją padėjo galvą šio ulonų pulko 22 karininkai ir 159 “unter-oficieriai” bei kareiviai. Nuo 1716 metų Prūsijoje buvo sudaryti 5 atskiri, vien lietuvių, kariniai pulkai. Juose lietuviai tarpusavy kalbėjosi ir dainuodavo lietuviškai, bet komanduoti ir su karininkais kalbėti leista tik vokiškai. Per įvairius karus, tarnaudami vokiečiams, ypatingai pasižymėjo lietuvių raitelių pulkai.

Važiuodami iš Įsručio trumpai sustojome Lazdynėliuose, Kristijono Donelaičio (1714-1780) gimtinėje. Kaimas seniai išnykęs, bet norėdami pažymėti Donelaičio 275-ąsias gimimo metines 1989 metais lietuviai pasodino tiek pat ąžuoliukų, o 1990 metais pastatė paminklinį akmenį. Pakeliui į Donelaičio gyvenvietę, Tolminkiemį (dabar Čystyje Prudy), trumpai sustojome Trakėnuose (dabar Jasnaja Poliana), kur išvystyta prūsų žirgų trakėnų veislė. Žirgynas buvo pastatytas 1732 metais Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo nurodymu. Arklidės ir pastatai išlikę, ir dar dabar veikia.

Tolminkiemį pasiekėme vidurdienį. Kristijonas Donelaitis, evangelikų liuteronų kunigas, lietuvių poetas, klasikas, poemos “Metai” autorius, beveik 40 metų čia kunigavo ir gyveno. Donelaičio pamokymai savo parapijiečiams tiktų ir dabar, pvz.:

1. Dirbk ir džiaukis.

2. Būk savimi.

3. Negirtuokliauk.

4. Mokykis iš gamtos.

5. Apribok savo norus.

 

Donelaičio klebonijoje ir jo pastatytoje bažnyčioje įrengtas Donelaičio muziejus. Poeto karstas gražiai sutvarkytoje bažnyčios rūsio nišoje. Užlipus į bažnyčios bokštą atsiskleidžia labai gražus apylinkės vaizdas: pievos, miškai ir miškeliai, kai kur gyvenviečių pastatai. Mes trys – Algirdas, Marijus ir aš – buvome vieninteliai svečiai, tai muziejaus prižiūrėtoja, rusė, mus pavaišino dviejų rūšių “pirožkais”: vieni prikimšti kopūstų, kiti bulvienės.

Neseniai grėsė pavojus uždaryti šį muziejų ir atiduoti bažnyčią stačiatikiams. Bet kol kas Donelaičio muziejus paliktas. Kaliningrado valdžia nutarė visas buvusias bažnyčias – nesvarbu, ar jos buvo liuteronų, katalikų, ar kito tikėjimo – perduoti stačiatikiams (Russian Orthodox). Bet tai nereiškia, kad jos bus paverstos maldos namais. Dauguma jų jau seniai paverstos sandėliais, kai kurios sporto salėmis, koncertų salėmis. Tokios jos ir liks. Tik dabar už nuomą bus mokama stačiatikių dvasininkijai. Sakoma, kad šitaip valdžia tiki išvengti jas grąžinti buvusiems savininkams – liuteronams ir katalikams.

(Bus daugiau)

Donatas Januta