Garbinti Dievą gimtąja kalba yra mūsų pareiga, teisė ir nuostabi gyvenimo duota dovana. Šių dienų pasaulyje beveik nevaržomai daug kur ja galime naudotis ir džiaugtis. Kitas reikalas, ar pamaldas lietuvių kalba lankome taip gausiai kaip seniau.
Mūsų dienomis pamaldos lietuvių kalba vyksta: Punske, Vidugiriuose, Žagariuose, Smalėnuose, Suvalkuose (pirmąjį ir trečiąjį mėnesio sekmadienį Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje), Varšuvoje (antrąjį mėnesio sekmadienį Res Sacra Miser koplyčioje). Lenkijos lietuvių sielovadoje patarnauja kunigai: Punske – Česlovas Baganas (Czesław Bagan) ir Marius Talutis, Seinuose – Petras Gucevičius, Suvalkuose – Andžejus Opanovskis (Andrzej Opanowski), Smalėnuose – Voicechas Jacekas Stoklosa (Wojciech Jacek Stokłosa), Varšuvoje – Robertas Furman.
Nepaprastai įdomi ir turtinga yra lietuviškų pamaldų Varšuvoje istorija. Pasinaudodamas kun. Antano Petrausko, MIC prisiminimais[1] ir kitais šaltiniais, pabandysiu Jums, mieli portalo skaitytojai, apie tai šį tą papasakoti.
Pirmiausia keletas žodžių apie prisiminimų autorių, kunigą marijoną, redaktorių, rašytoją ir vertėją Antaną Petrauską. Gimė 1881 m. balandžio 17 d. Lapupio kaime, Marijampolės apskrityje. 1903 m. baigė Seinų kunigų seminariją. Studijavo literatūrą Fribūro ir Krokuvos universitetuose. Tam tikrą laiką ėjo Seinų leidžiamo „Šaltinio“ redaktoriaus pavaduotojo pareigas. 1911 m. buvo paskirtas Varšuvos karo apygardos kapelionu. Iki 1915 m. uoliai patarnavo Varšuvos lietuviams. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kunigas grįžo į Seinus. Čia jis globojo lietuviškas mokyklas ir prieglaudas, buvo vienas iš Seinų „Žiburio“ gimnazijos steigėjų ir mokytojų. Mirė 1944 m. kovo 31 d. Kaune. Palaidotas Marijampolėje.
XX a. pradžioje Varšuvoje gyveno nemažai lietuvių. Į šį miestą, nors jis nebuvo reikšmingas pramonės centras, traukė lietuviai iš Vilkaviškio, Marijampolės, Seinų ir kt. Čia veikė daug mokslo įstaigų, o jaunimas turėjo nemažai saviraiškos galimybių. Varšuva jiems atrodė patrauklesnė nei, tarkim, mokslo centrai Rusijoje. Dažnas lietuvis (-ė) čia įsidarbindavo tarnu (-aite) pas turtingus žemvaldžius, turinčius Varšuvoje nuosavybę. Čia apsigyvendavo lietuviai amatininkai, studentai, kurie mokėsi Varšuvos universitete, technikos bei veterinarijos institute, konservatorijoje ir meno mokyklose.
Kunigas A. Petrauskas, atvykęs į Varšuvą, iškart įsitraukė į čionykščių lietuvių gyvenimą. Sužinojęs, kad jie turi savo salę ir rengia joje susirinkimus, susidomėjo, kaip tautiečiai leidžia laisvalaikį. Apie tai rašo: „Vakarėlyje pasipažinau su platesne lietuviška publika. Iš kur tenai neradau atvykusių! – Iš Marijampolės, nuo Seinų, nuo Simno, Punsko, Alytaus, nuo Šiaulių, Rygos, Raseinių, Kauno… Iš visų beveik Lietuvos apskričių buvo atstovų. Čia tai geriausia galima buvo lietuviškas tarmes palyginti ir jas išmokti skirti vienas nuo kitų!“
Susirinkime kalbėta ir apie lietuviškų pamaldų reikalingumą. Varšuvos vyskupijoje lietuvių kunigų netrūko. Varšuvos Švč. Mergelės parapijoje apaštalavo kun. D. Budzeika, Dominikonų bažnyčioje – kanauninkas Marma, Pragoje – mokyklų prefektas kun. D. Lynartas. Lietuviškai mokėjo Gorskio gimnazijos prefektas kun. Kulvietis. Beje, jie lietuviams negalėjo patarnauti, nes vieni neturėjo savo bažnyčių, kur galėtų laikyti pamaldas, kiti nieko negalėjo daryti be jų klebonų leidimo. Dauguma Varšuvos klebonų buvo lietuvių atžvilgiu nepalankiai nusiteikę. Jie buvo nusistatę taip: jei Varšuvoje gyveni, lenkiškai turi mokėti. Lietuviai, nenorėdami patekti į vietos patriotų nemalonę, vengė klibinti lietuviškų pamaldų klausimą.
A. Petrauskas priklausė Seinų, ne Varšuvos vyskupijai, ir jam buvo vienodai, ar kas jį girs, ar peiks. Lietuviškų pamaldų klausimas nekėlė Petrauskui didelio pavojaus.
Pasidarė akivaizdu, kad Varšuvos lietuviai nori lietuviškų pamokslų. Reikėjo nustatyti tik, kiek jų čia gyvena ir ar visi šį sumanymą palaikys.
Patogiausia buvo lietuviškas pamaldas turėti Visų šventųjų parapijos bažnyčioje, šv. Kryžiaus ar kitoje vidurmiesčio šventovėje. Šv. Pranciškaus bažnyčia, kurioje dirbo kun. A. Petrauskas, buvo senamiestyje, atokiau nuo lietuvių gyvenamosios kolonijos. Į ją atvykti iš vidurmiesčio reikėtų ne mažiau kaip 20 minučių. Nemažai būtų išlaidų, o svetimas klebonas veltui nieko nedarys. A. Petrauskas nusprendė, kad jeigu nepavyks bažnyčios rasti vidurmiestyje, lietuviškas pamaldas bandys atnašauti šv. Pranciškaus bažnyčioje. Ji nepriklausė Varšuvos vyskupui. Čia viską sprendė jos rektorius kun. Bilskis. Su juo nesunkiai būtų galima susikalbėti. A. Petrauskas prisimena: „Aš apsiėmiau pervesti derybas su kun. Bilskiu ir nueiti pas Varšuvos arkivyskupo pavaduotoją – vyskupą Rūškį pasikalbėti apie tą dalyką, o kiti, P. Mikužiui vadovaujant, rinkti parašus norinčių prie mūs sumanymo prisidėti. […]
Negreit vis dėlto išsirengiau eiti pas vyskupą Rūškį. Mat, vis dar neturėjome kaip reikiant sudarytų sąrašų. Nebuvo dar vis vienos minties. Kai kurie pradėjo gaišyti darbą, peikdami mūs sumanymą, kad pradėjus lietuviškas pamaldas Pranciškonų bažnyčioje, paskui bus sunku kur patogesnę vietą gauti. O į Pranciškonų bažnyčią taip iš visur toli, kad iš pradžių gal ir pabandys kokį vieną kitą sekmadienį, paskui ir nusibos. Bus tik daugiau blogo, nes nustojus lietuviams lankytis bažnyčioje, lenkai pasakys, kad lietuvių visai maža, nebereikalingos jiems jokios pamaldos. Tai gali visiškai užkirsti kelią kada kur kitoje patogesnėje vietoje jas išgauti.
Reik pasakyti, kad daug buvo tiesos šiame posakyje. Bet „skęstąs ir už britvos stveriasi“ – sako patarlė. Ne visai patogi vieta Pranciškonų bažnyčia, bet jei jos nenorėsime, visai nieko galime negauti, nežinia dar ir tą ar gausime. „Meška dar girioje, o jau už jos kailį baramės“. Išgaukime tiktai tą, o paskui pakalbėsime, kaip pataisyti, jei bus netinkama.“
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl