Ar galime pasitikėti mūsų Seimo daugumos atstovais, kurie Varšuvoje bando gerinti dvipusius Lietuvos ir Lenkijos santykius? Šiandien posėdžiauja dviejų šalių parlamentarai. Lietuvos delegacijoje, kuriai vadovauja Gediminas Kirkilas, yra trys LLRA frakcijos atstovai – Vanda Kravčionok, Juzefas Kvetkovskis ir Michalas Mackevičius.
1791 metų gegužės 3 dieną Abiejų Tautų – Lietuvos ir Lenkijos – Seimas priėmė Konstituciją. Artėjant šiai datai praeitą sekmadienį Vilniuje Nepriklausomybės aikštėje susirinko per 1000 protestuotojų, norėjusių priminti mūsų valdžiai, kad vyksta manipuliacijos lenkų bendruomene Lietuvoje, o tuo pat metu lietuvių bendruomenė Lenkijoje silpsta.
Po istorinių vedybų bei istorinių skyrybų su mūsų kaimyne vėl pradeda kilti įtampa. Kas ją kelia? Apie dabartinius Lietuvos ir Lenkijos santykius bei mūsų nacionalinės politikos spragas kalbamės su filosofu Vytautu Rubavičiumi.
Vytautai, praeitą rudenį kalbėjote apie egzistencines grėsmes, kylančias mūsų valstybės viduje: nomenklatūrinė korupcinė demokratija, kurią gali pakeisti tik reali savivalda, siaubingos spragos teisingumo sistemoje bei tautos nukraujavimas per emigraciją. Tačiau dabar vyksta mitingai prieš lenkų „autonomininkų“ reikalavimus. Ar taip nėra nukreipiamas dėmesys nuo svarbesnių dalykų?
Aš manau, kad nėra. Santykiai su Lenkija mums akivaizdžiai rodo, kokia dabar yra lietuvybės būklė, jie verčia galvoti, kas mes, kaip lietuviai, esame dabarties pasaulyje. Atgavome nepriklausomybę, sustiprėjome – tačiau ar stiprėja Lietuva, kaip lietuvių tautos kūrinys? Jaučiame, kad daug ko nesuprantame, esame kvailinami, o ir patys dažnai net nebandome susivokti naujose aplinkybėse ir deramai tvarkytis. Sutinkame, kad esama grėsmių, tačiau viskas paliekama savieigai.
Santykių su Lenkija problema mums labai aiškiai parodo, kad per 20 Nepriklausomybės metų visiškai apleidome lietuvybės tvirtinimą ir sklaidą. Mes netvirtiname lietuvybės Lietuvoje, mes nesuvokiame lietuvybės, kaip esminio nacionalinės politikos tikslo ir pagrindo, reikšmės valstybės gyvenime. Ar kas nors iš mūsų politikų apie tai mąsto? Mums atrodo, kad ta lietuvybė tarsi iš dangaus nuleista ir savaime gyvuos amžinai, o mes galime rinktis: būti labiau europiečiais ar konstruoti dar kažkokią kitokią tapatybę. Tarsi svarbiausia tik ekonominis augimas, BVP rodikliai, geras gyvenimas, sklypai, tvoros ir daugiau nieko.
Galima net sakyti, kad Lenkijos nacionalistinės politikos apraiškos Lietuvoje mus supurtė, paskatino atverti akis. Pamatėme, kad daugelis dalykų – lietuvybė, lenkybė, yra užkoduoti mūsų istorinių santykių patirtyje. Kodėl užkoduoti? Nes mes kaip tik savo politinę lietuvių tautą bei valstybę kūrėme atsiribodami nuo lenkų politinės tautos. XIX amžių mes visą laiką turėsime išgyventi kaip atgimimo ir tolesnės nacionalinės plėtros pagrindą.
Prisiminkime: tuo metu vyravo lenkų politinė tauta. Jų požiūriu, mes tebuvome subetnosas, kitaip tariant – lietuviškai kalbantys valstiečiai, liaudis. Tie valstiečiai vėliau ėmėsi atkurti tautą – modernią tautą, ir akivaizdu, kad jie sulaukė didžiulio pasipriešinimo. Lietuviškas valstietiškas subetnosas turėjo įaugti į lenkų politinę tautą, išplečiant tos politinės tautos sampratą. Nemažai lietuvių tuo metu ir taip jau mokėjo lenkiškai. Natūrali bei priverstinė polonizacija, kuriai buvo pasitelkta ir bažnyčia, vyko gana veiksmingai.
Dabar, kai pasižiūri į šiuos istorinius vyksmus, matai, jog įvyko tikras stebuklas – išsaugojome tautinės savimonės branduolį, stiprinome jį ir galų gale išsikovojome teisę į valstybingumą. Tokia teisė suteikiama tik subrendusioms tautoms. Pasaulyje yra daug tautų ir tautelių, tačiau ne visos jos turi savo valstybes, ne visos tampa nacijomis. Lietuvybė buvo kuriamos valstybė pagrindas. Valstybė ir lietuvybė viena su kita glaudžiai susijusios, viena kitą palaiko, viena kitai teikia politinio ir kultūrinio tikslingumo imperatyvą.
Tapti nacija yra ne tik malonė, bet ir atsakomybė – kaip mes esame atsakingi lietuvybei, kurią mums dovanojo likimas? Atsakingi pirmiausia istoriškai, kaip savos istorijos subjektai. Tik savo valstybėje tauta gali būti laisva, tačiau tai laisvei įgyvendinti būtina derama politinė sistema. Kol kas jos nesiėmėme kurti – manome laisvę esant kažkokių demokratinių jėgų mums garantuotą. Taip mąstyti, nusimetus istorinės atsakomybės naštą, yra paprasčiau. Kol kas neišsiugdome tokio nacionalinio sąmoningumo, kad suvoktume lietuvybės – kaip pagrindinio valstybės raidos tikslo, kuriam tarnauja ir ekonominė plėtra – svarbą mums patiems.
Rašydamas apie Antaną Smetoną, citavote jo mintis, jog lenkus bei kitas tautas „turime priimti kaip kitataučius, o ne svetimtaučius“. Prieškariu buvo raginama neieškoti atskirties, o gerbti kitos kultūros, kitos tautos žmones, kurie gyvena greta mūsų. Kita vertus, nejaugi brauksime iš atminties lenkų bendruomenės, gyvenusios Vilniuje ir Vilniaus krašte, istoriją, lenkiškai kalbančios lietuvių bajorijos istoriją? Kur yra ta riba tarp pagarbos kitataučiams ir nepasitenkinimo kaimynais?
Galima sakyti, kad tos ribos istoriškai labai kinta, vyksta jų slinktys. Tai priklauso ne vien nuo mūsų savimonės – didžia dalimi lemia kaimyninių valstybių, kurios daug stipresnės už mus, politika. Kaimynės neretai savo politiką vykdo per kitataučius, kurie čia gyvena.
Kitas dalykas – XIX amžiuje kurdami savo lietuvybę turėjome nuo kažko atsiriboti. Pirmiausiai atsiribojimas vyko iškeliant lietuvių kalbą kaip esminį tautą išskiriantį dalyką. Stiprindami savo lietuvybę, turėjome atsiriboti nuo lenkų politinės tautos. Turėjome pereiti į lygiateisių tautų bendravimo lygmenį. Šitai buvo nepaprastai sunku padaryti. Išsiskyrėme ir atsiskyrėme. Tuo tarsi įžeidėme lenkų politinę tautą bei jos elitą, paneigdami istoriškai susiklosčiusios vieningos Lenkijos valstybės idėją, kuri kažkada kilo iš dviejų valstybių sąjungos, bet ilgainiui lietuviams teko tik administracinio pakraščio ir lietuviškai vis dar kalbančios liaudies vaidmuo.
Tačiau atsiribodami niekada neneigėme kitų tautų teisių nei į savo kalbą, nei į savo kultūrinį tapatumą. Prezidentas A. Smetona kalbėjo, jog mes neturime vadinti kitokių etninių bendruomenių žmonių svetimtaučiais – turime vadinti juos kitataučiais. Mes nesame priešininkai – savos valstybės požiūriu esame visi savi. Tai labai gerbtina ir teisinga pozicija.
Nesielgėme priešiškai ir nieko nesistengėme asimiliuoti bei lietuvinti per prievartą. 1923 metų surašymo duomenimis, lietuvių buvo apie 89 proc. Atrodytų, buvo galima primesti lietuvybės galią kitoms tautoms, tačiau nieko panašaus neįvyko. Tiek A. Smetona, tiek Jonas Jablonskis vieningai laikėsi principo: tautybė nustatoma pagal tai, kas kuo save laiko. Tokiais principais buvo grindžiami nacionalinės politikos pamatai. Šiuo požiūriu, A. Smetonos nuopelnas buvo didelis, nes jis suvokė valstybės ir lietuvybės sąryšį, paklojo pamatus lietuvybei, kuri stipriai laikėsi tiek pokario metais, tiek vėliau sovietmečiu.
Lietuvos politika kitų kultūrų atžvilgiu buvo grindžiama labai aiškia sugyvenimo nuostata. Pasirinktas pagarbus sugyvenimo kelias, kuris nekenkia valstybės interesams. Nors Vilniaus kraštas buvo Lenkijos atplėštas, lietuviai pagarbiai elgėsi su lenkais. Kaune ir kituose miestuose gyveno didžiulės žydų bendruomenės – nebūdavo jokių bandymų niekinti jų kultūrą. Tad lietuviams visada buvo būdingas šiuolaikiškas požiūris į kitas tautas.
Tačiau kas vyksta dabar? Lenkijos valstybė ėmė akivaizdžiai demonstruoti savo politinį tikslą – paversti vietinius lenkus, Lietuvos piliečius, Lenkijos valstybės atstovais Lietuvoje, su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis. Politinę Lenkijos valstybės aroganciją rodo ir jos aukščiausių pareigūnų pareiškimai, esą „Lenkų akcijos“ laimėjimai esantys visos Lenkijos laimėjimai. Tai demonstratyviai Lietuvos valstybingumą paniekinanti politika, kurioje sunku įžiūrėti lygiateisius strateginės partnerystės santykius.
Lietuvos valstybė turėtų atsakyti savo aiškia principinga nacionaline politika. Kitaip tariant, rodyti savo valstybinį stuburą. Deja…
Tačiau džiugu, kad Lietuvoje nuo seno plėtojama pagarbos kitataučiams politika. Pats lietuvybės supratimas jau yra ne etnokultūrinis, o praturtintas valstybingumo patirtimi, pilietiškumo supratimu, tad plėsdami ir stiprindami lietuvybę turėtume aprėpti ne tik lietuviškąjį, bet ir kitataučių istorinį kultūrinį paveldą, tą kitoniškumą, kurio atžvilgiu brendome kaip lietuvių nacija.
Galbūt ne tik Lenkija, bet ir Rusija bando manipuliuoti šia situacija. Jei pažvelgtume į istoriją, Rusijos keliamos grėsmės turbūt yra didesnės. Arvydas Anušauskas knygoje apie Lietuvos saugumo istoriją faktais įrodo, jog rusų saugumas daug investuodavo į lietuvių ir lenkų santykių bloginimą bei ardymą.
Konfliktinėse situacijose visada atsiranda daugiau žaidėjų. Akivaizdu, jog Rusijai tokios įtampos naudingos. Juk Rusija taip pat genetiškai susijusi su abiem valstybėm – Lietuva ir Lenkija, taip pat su polonizacija ir rusifikacija. Susijusi ir senoji sovietinė nomenklatūra, tapusi įtakingais politikais ir verslininkais, susiję senieji specialiųjų tarnybų kadrai.
Tačiau niekas neverčia Lenkijos valdžios aukščiausiųjų pareigūnų džiūgauti, jog „lenkų akcijos“ laimėjimai yra visos Lenkijos laimėjimai. Rusija nėra skelbusi, kad vienos ar kitos partijos patekimas į Seimą yra jų laimėjimas. Jie, būdami labiau įgudę diplomatijoje, neleidžia sau tokių pareiškimų, nes tokiu būdu atvirai rodytų, jog nedraugiškai kišasi į kaimyninės valstybės reikalus.
Negi galima įsivaizduoti ir patį blogiausią variantą, kad Lenkija pasielgs su Lietuva taip, kaip Rusija su Gruzija: pasinaudodama autonomininkais ir jėga, atplėš dalį teritorijos?
O kam to reikia? Tokioms autonomijoms kurti karinės jėgos nereikia. Jos sukuriamos de facto, kai ten gyvenantys žmonės savo savimone, savo nuostatomis palaipsniui tampa kitos valstybės atstovais. Yra labai daug būdų tokias teritorijas padaryti uždaromis kitų tautų žmonėms, kurie ilgainiui pradedami laikyti svetimtaučiais.
Pavyzdžiui, jei švietimo sistema imtų veikti tik pagal lenkų kurtą modelį, jaunimas būtų nuteikiamas prieš Lietuvos valstybę. Dabar sienų tarp Lenkijos ir Lietuvos nėra, tačiau galima sukurti nematomą, bet visiškai realią sieną tarp čia esančios lenkų gyvenamos teritorijos ir likusios mūsų valstybės dalies. Ši dalis kuo toliau, tuo labiau gali tapti Lenkijos politinės tautos dalimi bei Lenkijos valstybės dalimi.
Tačiau neišvengiamai turėtume diplomatiškai laviruoti. Lenkija, būdama NATO narė, turi didžiausias galimybes mums padėti, iškilus grėsmei iš Rytų pusės. Įtampa mums šiuo atveju nepadės.
Pažiūrėkime, kas kuria įtampą? O kokios mūsų galimybės laviruoti? Jei esi įmestas į tigro narvą, kaip gali laviruoti? Visada kuriama mažesniojo ir didesniojo santykių mitologija, tarsi mažesnis turi elgtis išmintingai, jaustis kaltas ir pasiduoti didesniojo valiai. Tokia yra vienintelė laviravimo politikos esmė. Laviravimas įmanomas tik aiškiai įtvirtinant nacionalinės politikos tikslus ir nuostatas, kurių laikomasi nepriklausomai nuo aplinkybių. Laviruojama ne atsisakant nacionalinių tikslų ar nuostatų, o ieškant galimybių kuo geriau tuos tikslus įgyvendinti. Tik taip galima pelnyti kitų žaidėjų pagarbą ir pripažinimą.
Politikoje nėra jokios lygybės – galia ir sumanumas, gebėjimas pasinaudoti situacija, o dažnai – tarsi natūrali stipriojo teisė spausti. Ta teise ir mėgaujasi Lenkija, spausdama Lietuvą susitaikyti su tokia politika. Juk tai Lietuva „kalta“ dėl pablogėjusių valstybinių santykių. Tiek žiniasklaidos, tiek kai kurių politologų peršama nuomonė, jog lietuviai yra kalčiausi dėl pablogėjusių santykių tiek su Rusija, tiek su Lenkija.
Net toks patyręs politikas kaip prezidentas Valdas Adamkus apgailestauja dėl pablogėjusių santykių, tik nesako, kad juos pablogino savo tikslų siekianti Lenkija. Lietuvių mokyklos Lenkijoje uždarinėjamos be jokių atsiprašymų ir netgi pasityčiojant iš vietinių gyventojų. Jausdami spaudimą, iš 20 tūkstančių ten gyvenančių tautiečių lietuviais užsirašė tik 5 tūkstančiai.
Žinoma, neverta nuolat priminti istorijos pamokas, tačiau jų pamiršti taip pat nevalia. Kartais kaimynų istorinis politinis genas atgyja, ir jie vėl ima veikti pagal įprastą logiką. Kai įvykiai pasaulyje įgauna vis daugiau neapibrėžtumo – kas dabar ir vyksta, – tai genetinis kodas vėl iškyla į paviršių, ir valstybės ima stiprinti savo nacionalinius tapatumus. Šiuo metu Lenkija nepaprastai stiprina savo politinį tapatumą. Ir vienas iš to stiprinimo elementų – politinis mažųjų kaimynų smaugimas. Tai paprastas, tačiau veiksmingas dalykas.
Tai Jūs, Vytautai, manote, kad kylančios įtampos su priešiškai nusiteikusiais lenkų politikais gali kelti realias egzistencines grėsmes mūsų valstybei?
Be jokios abejonės. Mes turime atsakyti į tokią politiką vienu būdu – stiprindami savo švietimo sistemą bei savo nacionalinį tapatumą, stiprindami ir grūdindami lietuvybę, rūpindamiesi derama jos sklaida Europoje.
Gal įmanoma ieškoti pozityvių būdų, kaip kapstytis iš pablogėjusių tarpusavio santykių duobės? Pavyzdžiui, daugiau bendrauti su lenkų inteligentija ar geranoriškai nusiteikusiais lenkų politikais?
Kalbėtis visada naudinga. Bet kalbėtis reikia vykdant savo politiką. Nepasiduokime iliuzijai, kad tik pasikalbėjus, viską išsamiai aptarus, galima bus galvoti apie savo politinius tikslus. Mes iki šiol gyvename manydami, kad geranoriškai pasikalbėsime, ir viskas savaime pagerės. Tarsi gerumu papirksime Rusijos ir Lenkijos politines jėgas, taip pat jų atstovus, ir mums leis ramiai gyventi. Šitame pasaulyje niekas neleis ramiai gyventi. Ramiai gali gyventi tik susivokdamas įtampos situacijoje ir būdamas tvirtas. Kai kiti pamatys, kad turi tvirtą nuomonę ir nesi linkęs nusileisti, juolab būdamas teisus, tada gal ir prasidės normalus dialogas. Turime aiškiai suvokti, kad tautinius santykius didžia dalimi nulemia ne žmonių, kad ir kokioms kultūros aukštumoms jie atstovautų, geri norai, o valstybių politika, ypač – valstybinis ekspansionizmas. Didžiųjų kaimynių politinį spaudimą, jų politines manipuliacijas reikia taip pat suvokti kaip egzistencinius iššūkius ir mokytis su jais tvarkytis. Gal jau metas pradėti.
Kalbėjosi Marius Matulevičius
Marius Matulevičius, www.ekspertai.eu