Sostinės Literatų gatvė nepanaši į kitas senamiesčio gatves, mat jos sienas puošia daugybė nedidelių meno kūrinėlių. Tai menininkų dedikacijos literatams. Projekto kuratorė dailininkė Eglė Vertelkaitė išduoda, kad rudenį rašytojus pagerbs 50 naujų darbų.
Nors šiandien grafikė gyvena vien savo kūryba, ji vis dar mena projekto pradžią. „Tuomet kasdien eidavau Literatų gatve ir tikrindavau kiekvieną dedikaciją. Saugojau kaip mažą vaiką“, – prisimena E. Vertelkaitė. Su dailininke susitikome Literatų gatvėje ir kalbėjomės apie meną netradicinėse erdvėse.
Internete apie šį projektą rašoma: „Grupei kuriančių žmonių kilo mintis praktiškai užmegzti diskusiją su kuriančiaisiais žodžiu“. Ar dabar dailininkai ir rašytojai jau kalbasi dialogu?
Iki šiol jei tas dialogas buvo, tai labai asmeninis – konkretus dailininkas pažinojo konkretų literatą. Menininkai tarpusavyje bendrauja, bet literatai – uždaresni. Parašo knygą, ją išleidžia, perskaito kritinius straipsnius ir vėl užsidaro. Mums, dailininkams, tenka eksponuoti darbus, atidaryti parodas – bendrauti.
Šiemet pirmą kartą Literatų gatvėje vyko „Poezijos pavasaris“: pagaliau girdėti pirminės projekto idėjos atgarsis!
Ar jums patinka bendrauti rengiant projektus, autorines parodas?
Vykdant Literatų gatvės projektą reikėjo bendrauti su įvairiais žmonėmis – nuo statybininkų iki verslininkų, su visais rasti kalbą. Dėstau Vilniaus dailės akademijoje, J. Vienožinskio dailės mokykloje – taigi bendravimas yra kaip darbo dalis. Bet per autorines parodas kartais norėčiau likti nebyli, nes jos reikalauja daugiau atviravimo. Projektą pristatai kaip objektyvų, per personalines parodas tarsi apsinuogini.
Iš (brangios) idėjos
Literatų gatvės projektą perėmė Modernaus meno centras (MMC). Kas pasikeitė?
MMC derina sąrašus su poetais, Lietuvos rašytojų sąjunga. Atsirado reitingavimas, vietos pasirinkimas, projektas darosi truputį pritemptas. Mano idėja buvo pritraukti kurti ir menininkus, ir studentus, ir vaikus. Viskas vyko spontaniškai, be jokių atrankų, kriterijų ir niekas nežinojo, kas dalyvaus ar kiek darbų bus. Deja, tas spontaniškumas išnyko.
Ar netradicinis menas turėtų būti toks visuomeniškas, nekomercinis ir daromas iš idėjos?
Manau, taip. Šis projektas vykdomas kamerinėje Vilniaus miesto gatvėje, čia negalima daryti kokio nors didingo memorialo. Visas grožis yra dedikacijos, kurias vienas padarė įkvėpėjui, kitas – draugui, tėvui.
Tačiau netradicinės erdvės dažnai pakiša koją dėl popierizmo, piniginių reikalų. Mums pasisekė – Vilniaus senamiesčio „Rotary“ klubas visuomet padėdavo materialiai. Atrodytų, kiekgi čia reikia – sutvarkyti sieną? Bet vien gatvės darbai greit pasieks 100 tūkst. litų.
Gintarė Čiuladaitė | „Lietuvos žinios“
