„Čia, aukštai, kur pūpso visi medvėgaliai ir girgždūtės, ir sprūdės, randi erdvų žemės įdubimą. Tai didžioji Varnių loma.“ (Č. Kudaba)
Taip, nepaprasta ši Medininkų žemė, kurios centre, tarp dviejų Žemaitijos milžinų – Biržulio ir Lūksto, susižinančių žvitria, vaizdinga Varnės upele, įsikūrę senieji Varniai. Čia nuo senų laikų kryžiavosi keliai, atbėgantys iš įvairių pasaulio šalių. Gal todėl, po Žalgirio mūšio žemaičiams pradėjus krikštytis, Lietuvos kunigaikščiai šią vietovę pasirinko kuriamos naujos vyskupystės sostine. Iš čia keletą šimtmečių po visą kraštą sklido krikščioniškojo tikėjimo šviesa. Šis miestas regėjo pirmąjį Žemaičių vyskupą Motiejų – buvusį Vilniaus Katedros magistrą, paskirtą 1417 metais, vos įkūrus vyskupystę. Nuo to laiko iki 1864-ųjų, kai Rusijos caro valdžia iškėlė į Kauną paskutinį Varnių vyskupą Motiejų Valančių su visa kapitula, taigi apie puspenkto šimto metų, čia spietėsi šviesiausi ir kūrybingiausi Žemaičių žemės žmonės. Ir ne tik Žemaičių. Po Varnių kunigų seminarijos skliautais stiprėjo dvasioje daug gabių jaunuolių net iš tolimų Aukštaitijos pakraščių – prisiminkime Antaną Strazdą, Antaną Baranauską, Juozapą Silvestrą Dovydaitį, Antaną Vienažindį ir daug daug kitų. Išeidavo iš čia jau patys šviesdami, pasiryžę darbuotis Dievo ir gimtojo krašto garbei.
Paslaptingas Varnių duburys buvo svarbus žemaičiams ir senameldystės laikais. Nepakartojamas jausmas apima, kai nuo Sprūdės viršūnės atsigręži į vakarus, į pabiržulio ir pastervio pelkes, nuvilnijančias miškais iki pat horizonto – iki Lūksto ežero, blizgančio jau anapus Varnių. Kur nors prie buvusios Biržulio sąsmaukos ar vakarų pusėje prie Pilies Daubos ties Vembutų piliakalniu dvelktels į širdį šio krašto senoji dvasia – paslaptingo krašto su kaukų ir žiburinių, milžinų ir vaidilučių pavidalais miglotose paežerėse, su nuskendusių varpų gaudesiu Lūksto gelmėse, vis dar barstančiose pavasariais krantus gintaro lašeliais. Iš kur jie Žemaitijos viduryje? Kur vesdavo senovės žemaitį paslaptingoji kūlgrinda, paslėpta po vandeniu pietinėje ežero pusėje? Anot ilgai Varniuose klebonavusio istoriko, rašytojo kunigo Antano Juozapavičiaus, šiuo keliu, pavojui iškilus, susisiekdavusios Medvėgalio, Paršpilio ir Medininkų pilių įgulos. Be abejo, visos kūlgrindos ir medgrindos veda į žilą senovę, į padavimų, legendų ir sakmių laikus. Jei mokytojui pavyksta savo mokinius nuvilioti tais takais, kuriais laumės ir žiburiniai klaidžioja, atsiranda viltis, kad šis tautosakos takelis padės sudominti juos ir senąja lietuvių raštija, be kurios nebūtų atsiradęs kelias ir į dabartinę mūsų literatūrą.
Motiejaus Valančiaus „Žemaičių vyskupystė“, tas Varniuose baigtas rašyti veikalas – labai turtingas senovės lietuvių papročių, tikėjimų, švenčių apeigų šaltinis. Paragrafai: 13. Dievaičiai ir deivės. 14. Žinyčios arba bažnyčios. 16. Šventės. 243–247. Įsidėjimai arba niektikėjimai žemaičių, kilę iš stabmeldiško tikėjimo, iš nesuprasto krikščioniško tikėjimo; žavėjimai, raganų ir žavėtojų nelaimės – tai vieni įdomiausių puslapių šiame be galo vertingame istoriniame veikale. O koks kalbos sodrumas! „Apstūs būriai artojų, po visas puses bėgiodami, gaudė, pampijo ir teriojo didžiūnus, butas jų degino, turtus godingai grobstė.“
Jei norėtume paminėti visus Varnių seminarijos profesorius, Žemaičių vyskupus, konsistorijos darbuotojus ir kitus šviesuolius, kuo nors prisidėjusius prie mūsų raštijos, švietimo, kultūros raidos, reikėtų daug laiko tam skirti. Prisiminkime bent pačius iškiliausius vardus.
1533 m. Medininkų katedros kanauninkas buvo Valerijonas Protasevičius, būsimasis Vilniaus vyskupas, įkūręs Jėzuitų kolegiją ir Akademiją, pirmininkavęs Pirmojo Lietuvos Statuto taisymo komisijai. Jo remiamas Merkelis Giedraitis tapo Žemaičių vyskupu. Taip pat XVI a. Žemaičių kapitulos kanauninkas buvo ispanų kilmės poetas, teisininkas Petras Roizijus. Jis sutvarkė Žemaičių vyskupijos teisių privilegijas. Garsėjo ir kaip proginių eilėraščių kūrėjas – jų parašė du tomus. Kai kuriuose iš jų atsispindi tų laikų gyvenimas, pavyzdžiui, viename pasakojama apie kelionę po Lietuvą, skundžiamasi blogais keliais. P. Roizijaus eilėraščiai dažniausiai satyriniai, išjuokiantys dvaro gyvenimą, ten paplitusį pataikavimą, veidmainiavimą, turto troškimą. Kaip šiuolaikiškai skamba ta kritika:
Veidas ir žodžiai tavi terodo, kad nori padėti,
Bet ką galvoji išties, te niekas nežino. Tu vienas
Džiaukis giliai širdyje, kaip elnias iš spąstų ištrūkęs.
Žodžiais visiems būk draugu, tačiau ką darysi iš tikro,
Niekam nereikia žinot.
„Apie pataikavimo meną“
Su Varniais susijusi ir lietuviškosios raštijos LDK pradžia. Pirmiausia – tai vyskupo Merkelio Giedraičio, anot vyskupo Jono Borutos, antrojo Žemaičių krikštytojo, nuopelnas. Jis buvo savo epochos – XVI amžiaus – vaikas, „augęs, brendęs, mokslinęsis didelės tikėjimo sumaišties metais“, bet „nenuplaukęs su tuomet galinga ir madinga reformacijos srove“. 1576 m. užimdamas Medininkų vyskupo vietą, jis turėjo kilnų tikslą: „Nieko daugiau netrokštu, kaip Dievo garbės ir naudos tai vyskupijai, kuriai, padedamas Dievo, vadovauju, lietuvių kalbai, kuri man įgimta“ (iš M. Giedraičio laiško). Mikalojus Daukša, pirmųjų lietuviškų knygų LDK, „Katekizmo“ ir „Postilės“, autorius ir vertėjas, taip išsakė savo pagarbą ir susižavėjimą vyskupu M. Giedraičiu „Postilės“ prakalboje: „Šiuo iš tiesų nemirtingu ir, galima sakyti, Dievišku sumanymu iš visos širdies stengdamasis pasirūpinai, kad būtų parengtos ir spaudai atiduotos Tavo tautos kalba išverstos šventosios visų metų Evangelijos, skirtos didikams, valstiečiams ir bajorams; tuo Tu nusipelnei tokio Dievo atpildo ir atlygio, tokios savo tautiečių pagarbos, tokio būsimųjų kartų atminimo, kad žodžiais vos galima išreikšti. Todėl Tėvynė Tau liks amžinai skolinga už ypatingą atsidavimą, bažnyčių pamokslininkai – už darbo palengvinimą, piliečiai – už paskelbtą Dievišką ir išganingą mokslą, visi kiti – už gimtosios kalbos išgelbėjimą nuo purvo ir žūties.“
Kalnelis Varniuose, ant kurio stovi atgimęs garsiosios kunigų seminarijos rūmas – ypatinga vieta, apgaubta nepaprasto šventumo auros. Čia jau XV amžiuje stovėjo medinė Žemaičių vyskupystės katedra, pastatyta pagonybės laikų kapinių vietoje. Katedrai sudegus, ilgą laiką čia dar buvo kapinės, jose – koplyčia, šalia kurios buvo laidojami aukšti dvasininkai. Atrodo, čia reikėtų ieškoti ir kanauninko M. Daukšos kapo. Gaila, istorija neišsaugojo mums nei tikslios jo gimimo datos, nei portreto. M. Daukšos gyvenimu pradėta domėtis tik praėjus porai šimtų metų po jo mirties. Tai buvo neeilinė asmenybė. Plataus humanistinio išsilavinimo, mokėjęs keletą kalbų, turėjęs labai vertingą tais laikais biblioteką, energingas, talentingas. Į Varnius jis atvyko 1572 m., kai tuometinio Žemaičių vyskupo Petkūno buvo paskirtas kanauninku. 1579 m. vizitacijos dokumentai liudija, kad M. Daukša – rimčiausias iš katedros kanauninkų. Popiežiaus nuncijaus auditorius Pekulas su svita gana griežtai tikrino kiekvieno dvasininko veiklą. Jie konstatavo, kad kunigai gana žemo lygio, nepakankamai pasiruošę savo pareigoms, daugelis menkai temoka lietuvių kalbą. Nors prie M. Daukšos, kuris nebuvo aukštos kilmės, vizitatorius tiesiog kabinėjosi, vis dėlto turėjo pripažinti, kad jis moralės atžvilgiu – be jokios dėmės, „yra pakankamai mokytas ir tinkamas“. Todėl suprantama, kodėl vyskupas M. Giedraitis būtent jį taip vertino ir rėmė. Labiausiai brangintini M. Daukšos bruožai – gilus patriotizmas, troškimas kurti tautinę kultūrą, kova dėl gimtosios kalbos teisių. Jo „Postilės“ prakalba ir šiandien skamba aktualiai, aistringai, neleisdama apsnūsti mūsų dvasiai, užmiršti, kas sudaro tautos gyvybės esmę.
(Bus daugiau)
Vlada Čelutkaitė-Vengrienė, punskas.pl