(Tęsinys)
Varnių kapinėse – ir kunigo A. Juozapavičiaus kapas. Jis mirė 1940-aisiais, užplūdus Lietuvą „raudonajam tvanui“. 30 metų klebonavęs buvusioje katedroje, jis buvo išmestas iš klebonijos į altariją, jo knygos ir rankraščiai mėtėsi rudens purvynuose vėjo blaškomi. Nedaug kas Varniuose suprato, kodėl klebono lange iki vėlumos degdavo žiburys, ką jis kaupė didelėje savo bibliotekoje, didžiuliuose aplankuose. Jo pamokslų eidavo paklausyti ir nelabai tikintys šviesesni žmonės – juose buvo daug politikos, drąsių pranašysčių (P. Vasiliausko pasakojimas). „Davatkos šaukia, ką aš dirbu po dvyliktos. Nejaudinkitės! Sužinosit po mano mirties!“ – sakęs klebonas. A. Juozapavičius buvo istorikas, archeologinių kasinėjimų organizatorius, kalbininkas, rašytojas, savo straipsnius mėgęs pasirašinėti Poškiečių Antano slapyvardžiu. Jo plunksnai priklauso „Varnių – Žemaičių Medininkų istorija“ (rankraštis saugomas Telšių „Alkos“ muziejuje), jis pasirūpino surinkti prisiminimus apie vyskupą Valančių, jo iniciatyva 1927 m. Varniuose pastatytas paminklas šiam Žemaičių Didžiajam.
Su Varniais susiję ir daugiau dvasininkų – švietėjų. Tai:
Steponas Sablys (1686–1729), baigęs Varnių seminariją, išleidęs lietuviškų ir lenkiškų pamokslų rinkinį.
Tadas J. Bukota (1740–?), vyskupijos kurijos auditorius, kanauninkas, 1794 m. sukilimo dalyvis, bažnytinių raštų leidėjas.
Domininkas Mogėnas (1745–1825), konsistorijos asesorius, išleidęs lietuviškas Evangelijas be lenkiško teksto.
Silvestras Rucevičius (1747–1831), baigęs Varnių seminariją, maldaknygių ir kitų religinių knygų autorius.
Antanas J. Klementas (1756–1823), gyvenęs Gatautiškės dvare, išleidęs eilėraščių rinkinį „Donis pridera…“, dedikuotą J. Giedraičiui.
Ignas Albrechtas (1760–1822), baigęs Varnių seminariją, Katedros pamokslininkas, išleidęs pamokslų rinkinį.
Adomas Paulauskis (1784–1843), baigęs Varnių seminariją, išleidęs maldų knygą.
Bonaventūra Miknevičius (1767–1849), baigęs Varnių seminariją, parašęs giesmę apie Čekiškės bažnyčią, žemaitišką Katekizmą.
Jurgis A. Pabrėža (1771–1849), studijavęs mediciną Lietuvos aukštojoje mokykloje, 1803 perorganizuotoje į universitetą, baigęs Varnių seminariją. Pamokslininkas, daugelio botanikos, medicinos veikalų, pamokslų rinkinių ir kt. religinių leidinių autorius.
Tamošius Venslauskis (1775–?), dominikonų ordino vienuolis, gyvenęs Varniuose, vyskupo J. A. Giedraičio padėjėjas ruošiant Naujojo Testamento vertimą.
Laurynas Grikša (1774–1844), baigęs Varnių seminariją. Sukūrė dainą „Seneliai“, išspausdintą S. Daukanto rinkinyje.
Juozapas Rupeika (1778–1854) – nemėgstamas dvasinės vyresnybės, nes gyveno gana palaidai, buvo godus turto, parapijiečių nekenčiamas. Nepaisant visko, įtiko rusų administracijai ir net buvo caro Nikolajaus I apdovanotas ordinais už 1831 m. sukilėlių šnipinėjimą. Sukilėlių karo lauko teismo nuteistas pakarti, bet pabėgo. Caras įsakė jį paskirti kanauninku, neatsiklausęs nei vyskupo, nei kapitulos sutikimo. J. Rupeika tikėjosi, rusų valdžios palaikomas, pasiekti ir vyskupo sostą. Laimei, Peterburgo dvasinės akademijos rektoriui Holovinskiui, gudriam diplomatui, 1847 m. pavyko suardyti tuos planus ir sudaryti sąlygas tapti vyskupu Motiejui Valančiui. Toliaregis buvo akademijos rektorius! O Rupeika? Nepaisant J. Rupeikos nusižengimų, ir jis šį tą gero nuveikė lietuvių raštijai: rašė lietuviškus eilėraščius, išleido, o gal ir išvertė Jono Chodzkos „Joną iš Svisločės“.
Kiprijonas J. Zabitis (1779–1837), Varnių katedros mokyklos vedėjas. Po 1831 m. sukilimo pabėgęs į užsienį. Parašė „Eiliavimą liežuvyje lietuviškai žemaitiškame“.
Leonas Kazlauskis (1780–1841) padėjo vyskupui J. A. Giedraičiui versti Naująjį Testamentą.
Benediktas Smigelskis (1782–1879), vyskupo kapelionas ir vyskupijos raštinės sekretoriaus padėjėjas, vėliau – garbės kanauninkas, parapinių mokyklų vizitatorius, rinkęs medžiagą Žemaičių vyskupijos istorijai.
Antanas Savickis (1782–1836), baigęs Varnių seminariją. Vertėjas, poetas; daug jo kūrinių liko rankraščiuose.
Liudvikas Kobeckis (1784–1857), gimęs Varnių parapijoj. Fizikas, po 1831 m. sukilimo pasitraukęs į užsienį, Paryžiuje draugavo su A. Mickevičiumi, dainavo jam lietuviškas dainas, mokė jo vaikus. Mirė Paryžiuje skurde, palaidotas bendrame kape Monmartre. Rašė žemaitiškai.
Jonas Krizostomas Gintila (1788–1857), Žemaičių vyskupystės oficiolas, turėjęs vertingą 20000 tomų biblioteką, kurios dalį palikęs Varnių seminarijai.
Kazimieras Vizgirda (1788–1861), mokęsis Varnių seminarijoje, išleidęs „Bibliją dėl vaikų“, „Živatą Jėzaus Kristaus“.
Juozas Varkalas (1788–1838), baigęs Varnių seminariją, rašęs eilėraščius.
Antanas Janikavičius (1791–1854), baigęs Varnių seminariją, rašęs religinius kūrinius.
Kalikstas Kasakauskis (1794–1866), baigęs Varnių seminariją. Seminarijos provizorius, vyskupijos oficiolas. Parašė „Kalbriedą liežuvio žemaitiško“, dedikuotą S. Giedraičiui.
Juozas Čiulda (1796–1861), mokęsis Varnių seminarijoje. Žemaitiškos gramatikos autorius, rašęs ir eilėraščius.
Laurynas Ivinskis (1811–1881), kuris dirbdamas Rietave agronomijos mokytoju dažnai lankėsi Varniuose pas vyskupą M. Valančių, padėdavo J. Zavadzkio knygynui pardavinėti knygas, tuo laikotarpiu daugiausia laiko skirdamas savo lietuviškų kalendorių ruošimui ir leidimui.
Anupras Jasevičius (1809–1840), baigęs Varnių seminariją. Už dalyvavimą 1863 m. sukilime ištremtas į Sibirą. Į Tėvynę jam nebuvo leista grįžti. Mirė Alūkstoje, vos grįžęs iš tremties. Dar iki tremties parašęs daug eilėraščių, bet jų rankraščiai žuvę. Lietuviškai parašė prisiminimus apie tremtį. Dalis jų dingo Tilžėje, perdavus spausdinti, dalis išliko.
Tadas Juzumas (1810–1851), baigęs Varnių seminariją. Teologijos magistras, seminarijos lotynų kalbos dėstytojas, moralinės teologijos profesorius, inspektorius, prokuratorius, Katedros vikaras. Parašė maldaknygę „Senas Aukso altorius“, elementorių, katekizmą ir kitus religinius veikalus.
Ignas Kulvinskis (1810–1863), Varnių seminarijos inspektorius, profesorius, redagavęs „Mokslą krikščionišką“.
Pranciškus Stanskis (1812–1905), baigęs Varnių seminariją, rašęs eilėraščius, humoreskas.
Juozapas Rimkevičius (1815–1901), baigęs Varnių seminariją, rašęs eilėraščius.
Eligijus Mantvila (1816–1896), baigęs Varnių seminariją, vertėjas.
Jokimas Moncevičius (1817–1901), baigęs Varnių seminariją, vertėjas, padėjęs išleisti kai kuriuos raštus – skyrė tam lėšų.
Vincentas Prialgauskis (1817–1884), baigęs Varnių seminariją, vertėjas, rinkęs dainas.
Stanislovas Vaidila (1817–1877), baigęs Varnių seminariją, vertėjas. Išleido „Istoriją Romos katalikų bažnyčios“. Sėdėdamas kunigų pataisos namuose, perrašinėdavo M. Valančiaus rankraščius.
Otonas Praniauskis (1817–1879), baigęs Varnių seminariją, jos profesorius, išleidęs „Išguldymus Evangelijų šventų“.
Jonas Lechavičius (1817–1861), mokęsis Varnių seminarijoje. Išleido „Naują mokslą skaitima rašta žemaitiška“, „Seną Aukso Altorių“.
Vincentas Šurevičius (1818–1860), baigęs Varnių seminariją, leidęs religines knygeles.
Antanas Juška (1819–1880), baigęs Varnių seminariją, išleidęs „Abėcėlę arba elementorių dėl mažų vaikelių“, latvių–lietuvių kalbų žodynėlį, stambius lietuviškų dainų rinkinius.
Vincentas Juzumas (1819–1901), baigęs Varnių seminariją. Kunigų pataisos namų prižiūrėtojas, Senųjų Varnių klebonas, garbės kanauninkas. Surinko medžiagą didžiuliam Žemaičių vyskupystės aprašymui, kurio rankraštis buvo saugomas Varšuvos arkivyskupijos archyve ir tik 2013 metais išleistas Žemaičių vyskupystės muziejaus direktoriaus Antano Ivinskio pastangomis. Kun. V. Juzumas dar sudarė Žemaičių diecezijos žemėlapį ir parašė „Šventą Izidorių artoją“.
Petras Gomalevskis (1819–1868), baigęs Varnių seminariją, parašęs „Aplankymą seniuko…“ ir kt.
Peliksas Vereika (1822–1882), baigęs Varnių seminariją, parašęs „Griešninką priverstą metavotis“.
Ambraziejus P. Kašarauskis (1821–1882), baigęs Varnių seminariją. Pataisos namų prižiūrėtojas, apkaltintas, kad trukdė suimti kunigą sukilėlį A. Gargasą, buvo ištremtas į Sibirą ir mirė Tomske. Jo religinių raštų, mokslo veikalų ir pamokslų rankraščiai bičiulių pastangomis grąžinti į Kauno kunigų seminarijos biblioteką.
Juozas Želvys (1822–1866), baigęs Varnių seminariją, studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje, vikaras ir kapelionas Maskvoje, Tiraspolio kanauninkas, Saratovo dvasinės seminarijos rektorius, bibliofilas. Nuolatos ilgėjosi Tėvynės ir prašė vyskupo Valančiaus sugrąžinti jį Žemaitijon. Vyskupas ir pats norėjo turėti šalia vieną gabiausių savo mokinių, bet kol gavo rusų valdžios sutikimą, J. Želvys netikėtai susirgo ir mirė Saratove. Nors mirė jaunas, parašė lenkiškų katekizmų, kalendorių lenkų ir vokiečių kalbomis, išleido savo giesmių rinkinį ir savo verstas I. Krylovo pasakėčias.
Antanas Juzumas (1823–1871), baigęs Varnių seminariją. Kauno gimnazijos kapelionas, Varnių seminarijos profesorius, prokuratorius. 1863 m. sukilimo metu suimtas, ištremtas, tremtyje ir mirė. Parašė „Elementorių“, „Homiletiką“.
Jeronimas Kiprijonas Račkauskis (1825–1889), baigęs Varnių seminariją, studijavęs Peterburgo dvasinėje akademijoje. Varnių seminarijoje dėstė bažnytinę istoriją, lotynų kalbą, buvo bibliotekininkas, inspektorius, 1864 m. paskirtas seminarijos rektoriumi. Išleido „Seną Aukso Altorių“, „Aktus ir poterius“, „Živatus šventųjų“, maldaknygių, „Istoriją Bažnyčios katalikų pirmųjų amžių“, o spaudos draudimo metais – daugybę kontrafakcinių leidinių.
Juozapas Silvestras Dovydaitis (1825–1882), baigęs Varnių seminariją, studijavęs Peterburgo akademijoje. Dirbo kapelionu, vyskupo sekretoriumi, aktyviai dalyvavo blaivybės akcijoje. Nuo 1860 – seminarijos rektorius, kandidatas į Seinų vyskupijos sufraganus. Griežtai nusistatęs prieš rusų administraciją, globojo kūrybai gabius klierikus, tarp jų A. Baranauską ir K. Kairį. 1863 m. caro administracija privertė jį atsistatydinti iš rektoriaus pareigų. Suimtas ir kalintas Kaune, 1865 m. ištremtas į Sibirą. Mirė vos grįžęs arčiau Lietuvos, Alūkstoje. Rašė, redagavo daugelį vyskupo M. Valančiaus ganytojiškų laiškų, parašė 3 dalių apysaką „Šiaulėniškis senelis“, „Gyvenimas Stepo Raudnosio ir kiti naudingi skaitymai“, vertė.
Antanas Petravičius (1825–1899), baigęs Varnių seminariją. Suimtas už dalyvavimą 1863 m. sukilime, ištremtas, grįžo į Kuršą, vėliau – į Lietuvą. Išliko jo nedidelių bažnytinių kūrinėlių.
Norbertas Gedgaudas (1827–1901), baigęs Varnių seminariją. Vertėjavo, rašė nedidelius didaktinius kūrinėlius – pamokymus.
Antanas Norvaiša (1827–?), baigęs Varnių seminariją. Dalyvavo 1863 m. sukilime, buvo sukilėlių kapelionas, kalėjo Kaune, bet pabėgo, išvyko į Paryžių, už akių nuteistas sušaudyti. Parašė „Maldas ir meditaciją“.
Pranas Viksva (1832–1907), baigęs Varnių seminariją. Draugavo su A. Baranausku ir K. Kairiu. 1863 m. buvo suimtas, bet paleistas. Vertė iš lenkų kalbos.
Romualdas Stakėnas (1834–1907), baigęs Varnių seminariją. Katedros pakustošis, buvo sekamas, turėjo būti ištremtas, bet pabėgo iš Kauno, slapstėsi. Kūrinius spausdino „Vilniaus žiniose“, „Lietuvos ūkininke“.
Klemensas Kairys (1835–1864), baigęs Varnių seminariją, mokęsis Peterburgo akademijoje. Kauno gimnazijos kapelionas. Rūpinosi atkurti gimnazijos bažnyčią. Užsitraukė valdžios nemalonę, pašventinęs naujus gimnazijos rūmus. Sužinojus, kad studijuodamas Peterburge buvo studentų organizacijos „Baublio respublika“ vienas iš vadovų, K. Kairys buvo suimtas, nepaisant vyskupo M. Valančiaus pastangų jį išgelbėti, kalintas Mintaujoje, Vilniuje, vėliau ištremtas į Pauralį. Apsirgęs plaučių džiova, ten ir mirė. Išliko eilėraščių, kai kurie jų vėliau spausdinti periodikoje. Daug jų dingo.
Aleksandras Vytartas (1837–1863), baigęs Varnių seminariją, išėjo į 1863 m. sukilimą ir žuvo kautynėse ties Čekiške. Išliko sukilėlių stovykloje rašytas pamokslas.
Antanas Robertas Beresnevičius (1805–1904), vyskupo M. Valančiaus sesers Petronėlės sūnus. Baigęs Varnių seminariją, mokėsi Peterburgo akademijoje, buvo paskirtas Varnių seminarijos moralinės teologijos ir homiletikos profesoriumi ir prokuratoriumi, po to – Žemaitijos atstovu Peterburgo dvasinėje kolegijoje. Siūlytas skirti vyskupijos oficiolu, bet gubernatoriaus leidimo negauta. Parašė melodiją S. Valiūno „Birutei“, išvertė pamokslų rinkinį ir Evangelijų paaiškinimus.
Povilas Beresnevičius (1838–1888), kitas vyskupo M. Valančiaus sesers Petronėlės sūnus. Mokėsi Varnių seminarijoje, Peterburgo akademijoje, Varnių seminarijos profesorius, Rietavo vikaras, Gegrėnų filialistas, Plungės klebonas. Išvertė iš lenkų kalbos „Pamokslus visiems metams“.
Iš vėlesnio laikotarpio literatų, gyvenusių Varniuose, būtina paminėti literatūrologą Albertą Zalatorių, mokytojavusį Varnių gimnazijoje nuo 1956 iki 1960 m. Apie šį savo jaunystės laikotarpį vėliau jis pasakė: „Skridau pro juodus debesis. <…> O vis dėlto tai buvo smagiausias mano gyvenimo laikotarpis. Gal kad buvau jaunas ir labai savimi pasitikėjau, gal kad mokytojo darbas man sekėsi, gal kad sutikau simpatiškų ir dorų žmonių. Pamokas tekdavo vesti pagal sąžinę: tik surašai į žurnalą daugmaž pagal programą, o darai, kaip liepia širdis. Maironiui, Biliūnui, Nėriai pridedi, o Girą ir Guzevičių šuoliais prašoki. Jaučiau bendraminčių petį, pritariantį žvilgsnį, mokinių dėmesį, ir man to užteko. Vaikščiojau skliautuotais buvusios kunigų seminarijos koridoriais taip, lyg skrisčiau ant teisumo ir drąsos sparnų“ (Varnių gimnazija tada buvo įsikūrusi buvusios seminarijos pastate).
Minėtinas ir literatūrologas, prozininkas Adolfas Sprindis, šiais laikais prieštaringai vertinamas, vis dėlto įamžinęs savo novelėse tėviškės, Varnių ir jų apylinkių, peizažus, vietovardžius, žmonių paveikslus, o monografijose – Žemaitę, Povilą Višinskį, pradėjęs veikalą apie Motiejų Valančių. Deja, mirtis neleido užbaigti pradėtų darbų.
Vaikystės miestu Varnius vadina ir literatūrologė Viktorija Daujotytė-Pakerienė, gimusi romantiškosios Girgždūtės papėdėje.
Laiko upė bėga, nesustodama, nepailsdama, kai ką nugramzdindama į užmarštį, kai ką iškeldama. Kur benuklystume eidami gyvenimo takais, vis tiek grįšime prie asmenybių ir idėjų, kurios mums reikalingos, kad įveiktume pasaulio šaltį, kad susigrąžintume dvasingumą, kurio gyvenime vis dažniau pritrūkstame. Ypač – šiandieniniame gyvenime.
(Pabaiga)
Vlada Čelutkaitė-Vengrienė, punskas.pl