Kasdien iš pradžios mokyklos, pasibaigus pamokoms, pasiimu savo dukterėčią pirmokėlę ir, kol jos tėvai darbuose darbuojasi, būnu jos aukle. Atsakingas ir įpareigojantis užsiėmimas. Beje, ir labai įdomus. Bendraudamas su vaiku kartais pasijuntu, lyg sugrįžčiau į primirštą savo vaikystę, į dailyraščio pamokas, į netikėta šviesa sušvintantį pirmųjų atradimų džiaugsmą. Sykiu ir lyginu, ko buvome mokomi mes prieš penkiasdešimt metų ir kokį žmogų pasišovusi sukurti mūsų dienų švietimo sistema. Raidynas tas pats, žodžiai tie patys, bet žodžių prasmės, niuansai ir ugdymo intencijos skiriasi. Mano laikų pedagogikos inžinieriai kryptingai kūrė sovietinį žmogų, nepasisekė, bet randai liko siaubingi. Dabartinė sistema pasišovė sukonstruoti kitą, visai naują produktą – europietį.
Vieną dieną mano mažoji dukterėčia atsineša kuprinėje didelio formato spalvinimo knygelę „Kelionės su Europiuke“, kurią šiais metais išleido Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje. „Sveiki, mažieji europiečiai, Jūsų rankose – spalvinimo knygelė. Linksmoji Europiukė (toks sugalvotas personažas) kviečia keliauti per 28 Europos Sąjungos šalis, susipažinti su kiekvienos šalies simboliu ir jį nuspalvinti“, – rašoma leidinėlio įžangos žodyje.
Mažoji spalvina atsidėjusi. Sakau: nagi nagi, parodyk, kokie yra tie Europos valstybių simboliai. Vartau, ir užgniaužia kvapą. Tarp 28 valstybinių simbolių yra trys religinio kulto pastatai: Ispaniją reprezentuoja Gaudžio La Sagrada Familia katedra, Suomiją – Helsinkio katedra, Rumuniją – Voroneco vienuolyno cerkvė. Dėl kitų simbolių kai kurios valstybės ES narės tikrai turėtų pasijusti mažų mažiausiai nejaukiai. Pavyzdžiui, estai, kurių valstybės simboliu pasirinktas televizijos bokštas, ar lenkai, kurių valstybę reprezentuoja bene šlykščiausias Varšuvos pastatas – Kultūros ir mokslo centras.
Bala nematė tų brukamų šiuolaikinių pastatų, bet kur kas rimtesnis dalykas, vertas pasvarstymo apie Europos komisijos naująją filosofiją, yra tas, kad visi trys religinio kulto pastatai – „valstybių simboliai“ – vaizduojami be kryžių. Apie ką kalba tokia edukacija, primenanti revoliucionierių ir komunistų kovą su „opiumu liaudžiai“ ir kryžių naikinimo akcijas?
Europa, susidūrusi su nebesuvaldomomis emigrantų bangomis iš musulmoniškojo pasaulio ir ypač po kruvinosios lapkričio 13-osios nakties Paryžiuje išgyvena baisų sutrikimą ir šoką. Ją tiesiog ištiko paralyžius, nes naujoji filosofija nepasiūlo jokio aiškaus scenarijaus, kaip užgriuvusias problemas spręsti. Briuselis, Vašingtonas, Paryžius ir Maskva, neturėdami veiksmingo recepto ligoniui nuo mirties vaduoti, prisiminė patį absurdiškiausią atsaką: jau ne sykį patikrintą neveikiantį vaistą – į smurtą atsakyti dar didesniu smurtu. Raketomis iš oro ir povandeninių laivų. O jau viršūnių viršūnė – Vladimiro Putino užuominos, kad tasai neatmeta galimybės kovai su teroristais panaudoti atominį ginklą. Sunku suvokti jo logiką, ką jis labiau nori įbauginti: ar mirties nebijančius teroristus, ar nuščiuvusį likusį pasaulį?
Į galvą lenda gausybė palyginimų ir klausimų, ar pasaulio didieji tiki, kad bombomis įmanoma išnaikinti skruzdėles, pasklidusias ir keliaujančias po viso pasaulio miškus, valstybes, miestus ir kaimus. Nemanau, nes jie netiki niekuo, išskyrus ginklo ir pinigo galia. Mūsų akyse žlunga projektas kurį jie kūrė, projektas, kurio pamatas – vartojimo filosofija. Tiesa, naujojo Babelio statybų aikštelėje jiems kliudė prisiminimas apie senojo Babelio žlugimą. Todėl ir buvo dedamos didelės pastangos ir eikvojami pasiutę pinigai, kad būtų eliminuoti iš naujųjų statybų projekto kliudantys dėmenys, labai apibendrintai sakant, – Dievas ir Tėvynė. Naujojo statytojo sąmonė ir turėjo būti sumodeliuota be šių dėmenų, be istorinės atminties ir „metafizinių prietarų“ apie Dievo ir Šventosios Dvasios veikimą. Vaizdžiau sakant, mums buvo kartojama: mes – pasaulio valdovai, nes mūsų rankose pinigai ir žemės ištekliai. Ir kaip čia neprisiminsi Mieželaičio žmogaus, kuris tarytum feniksas iš komunistinių griuvėsių atgimsta naujoms statyboms, nelyg terminatorius puikybės pilnomis akimis. Hipnozė veikia, o jos veikiami nepastebi, kad iš tikro statoma ne šventovė ant uolos, o pašiūrė ant pustomo smėlio.
Pasaulį ištikusią nesėkmę naujieji architektai labai supaprastintai nori paaiškinti prieštaraudami patys sau. Jie sako: „Šėtonas įsisuko į mūsų statybų aikštelę ir mes turime galios jį sunaikinti“. Tokiame teiginyje yra esminė klaida. Prieš Šėtoną neįmanoma laimėti vien žmogiškomis pastangomis – be Dievo ir Šventosios Dvasios pagalbos, dėmenų, kuriuos stengiamasi išstumti iš mūsų žmogiškojo bendrabūvio paradigmos – kaip ir tų tarytum „ne prie ko“ kryžiukų, kurių nėra ant Šventosios Šeimynos katedros vaikiškame spalvinimo sąsiuvinyje.
Sakykit, – prašom, – tokių spalvinimo sąsiuvinių leidėjai ir jaunosios kartos Europos Sąjungos edukatoriai, kokių tikslų yra siekiama pratinti vaiką nuo mažumės prie falsifikuojamos tikrovės? Ir kuo jums užkliūna kryžiai ant bažnyčių – gal negražūs, gal sukelia nemalonias asociacijas? Kodėl ant kalėdinių eglučių miestų aikštėse nebematom viltingos šventų Kalėdų žvaigždės, atvedusios Tris Karalius į Betliejų pasveikinti Išganytoją? Daugybė „kodėl“, ir atsakymą jūs puikiausiai žinote. Jei nupaišysi bažnyčias su kryžiais, dėdės iš Briuselio gali neskirti pinigų projektui. Geriau apsidrausti iš anksto, net neprašomiems, ir vietoj žvaigždės ant Kalėdų eglutės viršūnės užmaukšlinti kokią stilizuotą sniego kepurę ar užkabinti skraidančią lėkštę. Neaiškinu savo mažajai auklėtinei visų šių manipuliacijų su kryžiais prasmės. Sakau: atrask, mažyte, klaidas šiuose katedrų piešiniuose ir parodau iš Interneto originalų fotografijas. Pastebi – sako: nėra kryžių. Kodėl? – klausia. Sakau, o tu, nusinešusi sąsiuvinį į mokyklą, paklausk tikybos mokytojos.
„Mažoji studija“