Pirmuosius LKD veiklos metus Punske veikė visų skyrių bendras knygynėlis. Jame buvo 800 knygų. Vėliau LKD gavo daugiau knygų iš LKD centro. Skyrių knygynėliai buvo pas paskirus žmones. Jie juos tvarkė: sudarinėjo knygų katalogą, surašinėjo knygų skolinimus ir grąžinimus. Pagrindiniai skaitytojai buvo nariai. Knygas galėjo skolinti ir kiti.
Knygų skaitymas LKD skyriuose buvo labai populiarus. 1930 m. juose buvo daugiau nei 4000 knygų, o 1935 m. jau apie 5000–6000. Ypač jaunimas mielai skaitė lietuvišką periodiką, leidžiamą Vilniuje ir užsienyje. Populiariausi buvo: „Vilniaus rytojus“, „Kelias“, „Jaunimo draugas“, „Vilniaus aidas“, „Saleziečių žinios“, „Ūkininko patarėjas“, „Vilniaus aušra“, „Šaltinis“, „Kregždutė“ ir kiti. Skaitytojai skaitė apie pasaulį, draugijos veiklą. Radijo imtuvai tais laikais buvo prabanga. Juos turėjo vos keli žmonės. Anot lenkų valdžios, tai buvo labai pavojingas prietaisas, mat jį turint galima klausytis lietuviškų laidų iš Lietuvos. Norint klausytis radijo reikėjo turėti leidimą, bet jis ir taip po kelių mėnesių būdavo konfiskuojamas.
Seinijos krašto moksleiviai Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje
Svarbų vaidmenį lietuvių kultūriniame gyvenime atliko draugija „Rytas“. Ji veikė 1913–1940 m. Šios draugijos tikslas buvo „šviesti lietuvius, kaip reikalauja Rymo katalikų tikėjimo mokslas“. Žinoma, kad nuo 1932 m. draugija skleidė plačią kaimo skaityklų kampaniją. Tuo metu buvo uždarinėjama daug privačių mokyklų ir skaityklos-bibliotekos išliko kaimuose kaip vieninteliai kultūrinio gyvenimo židiniai. „Ryto“ skaityklos virsdavo nelegaliomis lietuviškomis mokyklomis kaimuose. Vaikai kelis kartus per savaitę rinkdavosi bibliotekose, kur mokėsi gimtosios lietuvių kalbos, tikybos, istorijos. „Rytas“ turėjo centrinę biblioteką Vilniuje, kurią sudarė apie 6–7 tūkst. knygų įvairiomis kalbomis. Be to, turėjo kilnojamąjį knygyną. Jo dėka kaimo skaityklos buvo aprūpinamos knygomis.
„Ryto“ įsteigtos skaityklos
„Ryto“ draugija bandė įsteigti skaityklas Aradnykuose, Paliūnuose, Punske, Radžiūčiuose, Vilkapėdžiuose ir Žagariuose. 1935 m. pavyko tai padaryti tik Punske ir Žagariuose. Punsko skaitykla atidaryta po ilgų pastangų 1935 m. Ją pašventino kunigas V. Budrevičius. Vedėjas V. Kadziauskas pasakė kalbą, kurioje nusakė skaityklos, kaip lietuvybės židinio, tikslus ir reikšmę.
Skaitykla susilaukė didelio dėmesio. Per savaitę joje lankėsi apie 600 skaitytojų, o šventadieniais iki 200. Ją prižiūrėjo policija. Ji tik netrukdė lietuvių priešams skaityklos teplioti ir įvairiais būdais niekinti. 1935 m. Lenkijos pasienio apsaugos puskarininkis įsakė nuimti lietuvišką užrašą, tačiau nei vedėjas, nei buto savininkas jo nepaklausė. 1936 m. pašto vedėjas paėmė leidimą laikyti radijo aparatą skaitykloje ir savininko bute. Kratos metu buvo konfiskuotos 199 beletristinės ir ūkinės knygos bei mėnraštis „Jaunimo draugas“. 1936-ųjų rugpjūtį skaitykla uždaryta. Knygos buvo konfiskuotos. Skaityklos vedėjas V. Kazlauskas Suvalkų storastos įsakymu per 24 val. buvo ištremtas 30 km nuo administracinės linijos. Kreipimaisi į vietos valdžią, o vėliau į Varšuvą prašant sugrąžinti skaityklą nieko nepadėjo.
Žagarių skaitykla
Panaikinus Žagariuose „Ryto“ įsteigtą mokyklą, atidaryta skaitykla. Jos vedėja tapo atleista mokytoja I. Brazinskienė. Skaitykla įrengta mokykloje pas J. Rudį už 10 zl nuomos mokestį. 1935 m. V. Kadziukauskas perdavė Žagarių skaityklai Vilkapėdžių skaityklėlės inventorių. Skaityklėlės turtas buvo labai kuklus. Pati vedėja prenumeravo „Vilniaus rytojų“, o vėliau atsirado dar ir „Jaunimo draugas“. Vedėja prisimena, kad iš draugijos gavo patefoną ir knygų, kurias skaitydavo vaikams, mokė juos lietuvių kalbos gramatikos. Brazinskienė dirbo taip pat su jaunimu. Skaitė jiems paskaitas, diskutavo, mokė naujų dainų ir žaidimų. Knygynėlis, sulaukęs kratos, buvo uždarytas 1935 m. Knygos konfiskuotos.
Platesnę kultūrinę veiklą skaityklose valdžia trukdė. Draudė rengti spektaklius, skaityti paskaitas. Policija sekė skaityklų vedėjų darbus, dažnai juos atleisdavo, o skaityklą uždarydavo. Uždarytų lietuviškų „Ryto“ mokyklų vietoje buvo steigiamos mokyklos su lietuvių kalba kaip dalyku.
Galime manyti, kad geriausias ginklas istorijoje buvo knyga. Tai ji gynė nuo smurto ir tamsos. Ji šildė sugrubusią sielą ir vedė pasaulio ir žmonių širdžių labirintais… Todėl priešai kiek galėdami naikino dvasinių vertybių lobynus – bibliotekas.
Marytė Malinauskienė, punskas.pl
Literatūra:
Petras Vitkauskas „Lietuvių draugijų veikla Punsko ir Seinų krašte“. Punskas, „Aušros“ leidykla, 2001.
Jolanta Dapkevičiūtė „Knyga Seinų-Punsko krašto lietuvių kultūroje“. Diplominis darbas.