Euro zonoje 2011-ųjų pabaigoje prasidėjo trumpa recesija. 2012-ųjų pirmąjį ketvirtį, palyginti su ankstesniu, jos ūkis turėtų smuktelėti 0,2 proc. Nežymaus prieaugio pagal oficialias prognozes galima tikėtis paskutinį šių metų ketvirtį. ES šiemet labiausiai turėtų augti Lenkijos, Lietuvos ir Latvijos ekonomikos.
Nors analitikai nesutaria – smuks šiek tiek ar šiek tiek ūgtels ES ekonomika šiais metais, bet visi sutinka, kad būgštavimai dėl antro niurktelėjimo pasitvirtino. Po ryškaus nuosmukio 2009-aisiais ES ekonomika dar kepėstavosi 2010-aisiais, tačiau trūktelėjo aukštyn 2011-aisiais, o štai 2012-aisiais vėl žada likti kur buvusi. Todėl, matyt, ateityje šios krizės pradžios ir pabaigos metus rašysime taip: 2008–2012 metai.
XX a. krizė buvo žiauresnė
Panašiai buksavo ir tiek pat truko garsioji 1929–1933 metų ekonomikos krizė. Taigi ketverių metų trukmė bus vienas iš argumentų, skatinantis lyginti mūsų dabartinę smarkiai nemalonią padėtį su ištikusia mūsų senelius ir prosenelius prieš 80 metų.
Ir vis dėlto lyginti šią krizę su ana krize ekonomikos kriterijais būtų neteisinga. JAV ekonomika 1929–1933 m. smuko 31 proc. Lietuvos pramonė, kuri, dirbdama beveik išimtinai vidaus poreikiams, sureagavo į krizę gerokai vėliau, 1932–1934 m. smuko 30–35 proc. (nominaliai – 45 procentais, tačiau kainos taip pat leidosi žemyn, todėl realus kritimas buvo mažesnis). Ir už Atlanto, ir Lietuvoje nedarbo draudimo nebuvo, lygiai kaip ir socialinės rūpybos programų; pajamas praradę žmonės pagalbos galėjo tikėtis tik iš labdaros organizacijų.
Anksčiau rimtesnis verslas, pinigingi žmonės griebdavosi labdaros ir net patys stodavo su samčiais prie katilų dalyti nemokamos sriubos vargšams ir benamiams, bet dabar to nebepamatysi.
Utopijos už gryną pinigą
Dabar imamasi rimčiau – įkuriama „politinė“ partija ir jos vardu paskelbiama „urbi et orbi“: balsuokit už mus; mūsų sudaryta vyriausybė garantuoja jums… ir čia jau bus kalbama ne apie nemokamus pietus, bet apie kur kas rimtesnius dalykus – algų didinimą visiems dirbantiesiems privačiame sektoriuje, algų mažinimą valdininkams, pensijų didėjimą, teisėjų ir prokurorų išvaikymą, atominių elektrinių uždarymą (mūsų ar kaimynų – pasirinktinai arba visų), kartais – ir išstojimą iš Europos Sąjungos, kitų susvajotų dalykų.
Ypač stiprų teigiamą poveikį daro konkretūs pažadai, pageidautina – skaičiais. Svarbu tik daug neaiškinti.
Rinkimai rudenį, bet vieną tvirtą įsipareigojimą jau turime – Darbo partija padidins minimalią algą iki 1509 litų. Tai yra 88,6 procento. Ufff! Ypač imponuoja tikslumas. Sakyčiau, net Finansų ministerija ne visada pataiko taip tiksliai numatyti ūkio galimybes ir apibrėžti įsipareigojimus.
Galima ir apskaičiuoti, kiek visko padaugės, vien pakėlus minimalų darbo užmokestį. Jį šalyje gauna (skaičiuojant dirbančiuosius visą darbo laiką) 11 procentų visų dirbančiųjų, t.y. 101 tūkstantis žmonių. Taigi per metus tam prireiks 859 milijonų litų.
Jei aukštyn 88 procentais kyla minimalus atlyginimas, tai ir visos likusios algos turės didėti bent po 50–60 procentų. Antraip kažkas ims gauti mažiau nei pavaldinys ar žemesnės kvalifikacijos kolega. Tokiam algų padidėjimui dar prireiks apie 16 milijardų litų. Taigi mūsų atlyginimai iš viso pakils 17 mlrd. litų per metus.
„Stebuklai“ kainuoja
Norint surinkti tiek pinigų, reikės gerokai pakelti prekių ir paslaugų kainas. Esant litui, susietam su euru, tiek pat pabrangs ir eksportuojama produkcija; todėl eksportas smarkiai sumažės – nes paaiškės, kad baltarusių trąšos, latvių ir rusų medienos gaminiai, ES šalių mėsos ir pieno produktai, benzinas ir dyzelinas iš Roterdamo gamyklų kainuoja pigiau nei 20–30 procentų pabrangę lietuviškieji.
Smarkiai kritus eksportui sustos gamyba daugelyje įmonių, nedarbas padidės nuo 220 tūkstančių šiuo metu iki mažiausiai 500–600 tūkstančių įgyvendinus pasiūlymą. Taigi smarkiai negerai išėjo, be reikalo ėmėmės skaičiuoti.
Sveika neskaičiuoti ir kitais atvejais. Antai kažkas iš analitikų Europoje pastebėjo, kad mūsų finansų ministrė uždirba Lietuvai kasmet 100–200 milijonų litų. Tiek susidaro investuotojams, perkantiems mūsų vyriausybės obligacijas (leidžiamas renkant pinigus skoloms grąžinti bei dabartinio biudžeto deficitui finansuoti), patikint jos pašėlusiu ryžtu neleisti žiotis biudžeto pajamų ir išlaidų žirklėms. (Tiesą sakant, manau, kad net estai mums jos pavydi.)
2011-aisiais Lietuvos Vyriausybei teko pasiskolinti (skoloms grąžinti ir deficitui dengti) 6 mlrd. litų (2010-aisiais skolinomės 12 mlrd., 2009-aisiais – 14 mlrd. litų). Vidutinis mūsų obligacijų pajamingumas kreditoriams buvo netoli 6 proc. Galima manyti, kad, turėdami atsipalaidavusią Finansų ministeriją, mokėtume pora procentų brangiau; du procentai 2011 metais reikštų 120 mln. litų, du su puse – 180 milijonų papildomų išlaidų.
Šitaip ir atsirado toks šio rašinio pavadinimas. Kviečiu partinių programų skaitytojus kuo mažiau skaičiuoti – antraip išnyks kaip dūmas tikėjimas tos ar kitos dosnesnės partijos žadamais stebuklais. Kviečiu neskaičiuoti ir dabartinės vyriausybės „ekonominio efekto“ – bendrame chore galite pataikyti smarkiai „ne į toną“. Juk Vyriausybė tikrai turėjo alternatyvų savo jau ketvirtus metus įgyvendinamai politikai. Užtenka paminėti Graikiją – tauta malonų gyvenimą pratęsė net trejais metais ilgiau nei mes. Nebūkime gi šiauriečiai!
Jonas Čičinskas, Atgimimas.lt
